Tuo tarpu minėtasis kapitonas Džekas (aktorius Johny Deppas) irgi neturi kada nuobodžiauti. Kažkada jis buvo sudaręs sandėrį su „Skrajojančio olando“ kapitonu, sąlygų neįvykdė, ir dabar gavo baisiai malonų priminimą – juodą žymę ant delno. Su perspektyva šimtą metelių vergauti numirėlio laive.
Džekas tokios garbės visai netrokšta, savo pažado tesėti irgi nėra linkęs, tad yra priverstas griebtis naujos avantiūros ir kaip nors išsisukti iš pikantiškos padėties.
Filmas – linksmas, chuliganiškas, anarchistiškas ir įtraukiantis į savo beprotiškų nuotykių verpetą nuo pirmųjų kadrų. Niurzgėti norisi tik po to, kai viską pažiūri ir pamėgini įvertinti, nusikračius nuo smegenų jo žavesį.
Tada matyti, kad scenarijus braška per siūles, kad filmo vidurys gerokai ištemptas ir praranda ritmą, kad režisierius Gore`as Verbinskis taip susižavėjo monstrų snukiais, kad pamiršo savo pagrindinius herojus, kurie su veidais, kad filme tiek detalių, jog nuo jų mirga akyse. Ir taip toliau.
Bet galai tų trūkumų nematė – juosta yra puiki pramoga, tikrai geriausias šios vasaros blokbasteris, originalus mažas pasaulis, po kurį velniškai smagu klajoti. Tiksliau – plaukioti. Ir pamėginti nepaskęsti.
Dvi su puse valandos veiksmo „non stop“, kuoktelėję personažai, pasiutusi dinamika, velniava ir visai nedebiliški pokštai, šiek tiek niūrumo ir nihilizmo – viskas verčia iš koto.
Palyginus su pirmuoju filmu, iškart krinta į akis tai, kad režisierius akcentus sudėjo kitose vietose. Ten svarbiausia buvo trijų pagrindinių herojų paveikslai ir netgi truputis psichologijos. Dabar – į pirmąjį planą užtikrintai iššoka monstrai.
Apipelijusio laivo baidyklės. Visokios jūrų bjaurybės, kuriomis virto „Skrajojančio olando“ komanda. Kapitonas Deivis Džonsas (aktorius Billas Nighy) su galva, apaugusia čiuptuvais, visi juda autonomiškai ir padeda jam susidoroti su kasdieniniais darbais.
Epizodas, kuriame sukalmarėjęs kapitonas groja vargonais, vertas gausių aplodismentų. Kiti piliečiai – matrosas su kūjagalvio ryklio galva, padėjėjas su smegenine, įsikūrusia milžiniškoje kriauklėje, jūreivėliai, per amžius apaugę visokiomis austrėmis ir jūrų arkliukais, vienas netgi tapo koralu ir dėl gražumo buvo įmūrytas į kajutės sieną priverčia žavėtis filmo dailininkų išradingumu ir fantazija.
Herojai, kurie homo sapiens be mutacijų ,tame fone paklysta, jų reikia paieškoti ir prisiminti, kuo jie užsiima. Johny Deppas – visas toksai neigiamas, absoliučiai pavergia fantastiška plastika, sugebėjimu būti čia ir dar kažkur kitur ir išlaikyti kažką panašaus į savigarbą netgi tada, kai kanibalai paverčia jį kandidatu į kepsniuką, iš abiejų galų apkaišytą vaisiais bei daržovėmis. Gražuolė K.Knightley – gulbė Elizabeta visą laiką nori ištekėti, bet vyrai žaidžia savo žaidimus ir į jos sielos šauksmą visai nekreipia dėmesio.
Ir gina mergina tą savo troškimą, kartu gindama ir pagrindinį kandidatą į vyrus ir apkvailindama kapitoną Džeką, kuris apie moteriškus žaidimus nieko neišmano ir neįtaria, kad žvirblis gulbei ne pora. Čia tiek psichologizmo, kurį galima įžiūrėti, kai herojė pakliūva į regėjimo lauką. Pora netikėtų siužeto posūkių su numirėlio skrynia ir gyva širdimi bei dviem idiotais pradžiugina ir prajuokina.
Juoko užtenka, nors jis kartais ir visai juodas, muzika idealiai įsipina į veiksmą – ypač tada, kai du narvai valso ritmu tabaluoja virš bedugnės. Apskritai, aišku, kad būsimoji trilogija (trečiasis filmas turėtų pasirodyti kovo mėnesį) užims deramą vietą Didžių Trilogijų sąraše.
O kapitonas Džekas kaip vienas biblinis veikėjas narsiai žengia į nežinomybę. Trečioji dalis aiškiai vėl bus labai šlapia. Ir kaip iškentės Elizabeta tokią ilgą pauzę iki vedybų...
Palauksim,sulauksim.
