„Kai suvoki, kad dešimtys tūkstančių šviesiausių protų dirba prie to, kad tave prikaustytų prie telefono ekrano, tu supranti, kad nieko negali padaryti, išskyrus mesti tą daiktą kuo toliau. Pavyzdžiui, kai dirbu, telefoną pasidedu taip, kad negalėčiau pasiekti jo ranka, kad man reiktų atsistoti, nueiti. Tokiu atveju mano kūnas priešinsis. Taip tu netapsi algoritmo dalimi”, – Lnk televizijos laidoje „Bus visko“ kalbėjo A. Mikalauskas.
Aurimas dar vaikystėje žinojo, ką veiks ateityje. Kažkada pamatęs filmą apie vadinamuosius programišius, jis taip pat svajojo šioje srityje tapti tokiu profesionaliu, kad galėtų įsilaužti į bet kurį kompiuterį. Todėl net tada, kai tėvai neturėjo galimybių savo sūnui nupirkti pirmojo kompiuterio, jis tikrąja to žodžio prasme jį nusipiešė.
Ant popieriaus pasidaręs ranka pieštą klaviatūrą, iš knygų mokėsi pirmąsias kombinacijas, su kuriomis būtų galima įvykdyti tam tikras komandas. Atsiradus kompiuteriui namuose, treniravosi, o tada, kai kiti eidavo į darbus ir čia uždirbdavo aštuonis šimtus litų, Aurimo alga siekė 20 tūkst. litų.
„Kadangi neturėjau jokio finansinio raštingumo, viską sugebėdavau išleisti. Neturėdavau jokių investicijų, tiesiog atostogaudavau labai prabangiai, gerai leisdavau laiką. Tuo metu nebuvo jokių didesnių ambicijų. Vienintelė ambicija buvo vasarą nuvažiuot atostogų. Susiplanuoji kokį kruizą Karibų jūroje, pagyveni Majamyje savaitė, pakeliauji po Floridą“.
Viskas ėmė keistis, kai Aurimui gimė sūnus. Berniukas buvo neramus, todėl miegodavo tik tada, kai tėtis arba mama stumdydavo vežimėlį. Tam, kad laikas būtų efektyvesnis, ilgų pasivaikščiojimų metu Aurimas ėmė klausyti audioknygų anglų kalba.
O galiausiai sukūrė platformą, leidžiančią audioknygomis mėgautis lietuviškai. Tam, kad knyga audioformatu išvystų dienos šviesą, kartais užtrukdavo net keletą metų. Šiandien audiotekos sąskaitoje – apie 400 knygų. Tarp jas garsinančių žmonių yra ir žinomų vardų – nuo Jono Nainio, Jokūbo Bareikio iki Andriaus Tapino, rašoma pranešime spaudai.
Kalbėdamas apie Andriaus Tapino garsintą jo paties rašytą knygą „Vilko valanda”, Aurimas sako: „Tuo metu jis buvo labai užimtas žmogus. Kartkartėmis jis rasdavo kokią valandą, atvažiuodavo po visų savo darbų į įrašų studiją, ir būdavo taip, kad pradeda skaityti, ir supranti, kad jo liežuvis jau toks pavargęs, kad jis negali nieko perskaityti.”
Audioknygų dėka Aurimas atrado saviugdos literatūrą, todėl per pastaruosius metus į savo gyvenimą įvedė naujų įpročių, padedančių gyventi efektyvesnį gyvenimą. „Kiekvieną dieną tu turi patį svarbiausią dalyką ir tavo užduotis – jei nežinai, kas yra tas svarbiausias dalykas, turi jį sugalvoti.
Aš turiu laiką, pavyzdžiui, nuo 8:30 iki 11:30, kuomet aš dirbu prie savo to svarbiausio dalyko. Ir kad ir kas bebūtų, tuo metu manęs niekas negali trukdyti“.
