Rolandas savo kelią meno pasaulyje atrado daugiau nei prieš 17 metų. Tada bežiūrint televizijos transliuojamą filmą jis pamatė Niujorko gatves ir šio miesto išpaišytas sienas. Tuomet vaikinas dar nežinojo, jog tai yra grafiti: „Pamenu tada savo vyresnės sesės paklausiau: „Kas čia? Čia labai gražiai atrodo“. Paauglė sesė pasakė, kad čia grafiti, kuriame autoriai rašo savo pseudonimą. Užsimaniau pseudonimo ir aš. Kadangi mano vardas Rolandas, tai mano pirmas pseudonimas buvo „Rolkė“, – kalbėdamas apie vaikystės prisiminimus juokėsi menininkas.
R. Ivanauskas teigia, jog beveik prieš dvidešimtmetį susidomėjus grafiti menu, Lietuvoje ši meno rūšis nebuvo populiari. Apie meną ant sienų nebuvo jokios informacijos, todėl jis ieškodavo inspiracijos mokykloje, informatikos pamokose. „Atsisiųsdavau, atsispausdindavau grafiti menininkų darbus ir juos analizuodavau. Paskui visiems pusbroliams su pusseserėms sugalvodavau pseudonimų ir iš jų bandydavau išgauti grafiti“, – apie savo kūrybos pradžią kalbėjo pašnekovas.
„Nors labai daug dalykų išmokau savarankiškai, vis tiek nusprendžiau lankyti dailės mokyklą. To norėjau, kad profesionaliai išmokčiau piešti, įgaučiau praktikos. Nuėjus į dailės mokyklą supratau, kad buvau viską gerai išmokęs pats“, – šmaikštavo Rolandas.
„Delfi“ kalbintas pašnekovas teigia, kad būtent dailės mokykla jį išmokė piešti skirtingus stilius. Subrandino požiūrį, jog menininkas negali ieškoti įkvėpimo tik iš vienos vietos. Pasak Rolando: „Jeigu tu idėjų semiesi tik iš vienos vietos ir, pavyzdžiui, žiūri tik grafiti, tai ir gali nupiešti tik taip, kaip jį piešia kiti. Bet jeigu domiesi skirtingomis sritimis, tada ateina skirtingos inspiracijos ir tu viską sujungi į vieną kūrinį. Supratau, jog visi skirtingi piešimo stiliai vienas kitą papildo“, – įžvalgomis dalinosi jis.
Vyras dailės mokyklos baigimą prisimena su gera nuotaika: „Nors paskutinius metus į dailės mokyklą net neidavau, paruošiau stiprų baigiamąjį darbą. Kadangi mano darbas buvo susijęs su grafti, o šios srities mokytojų nebuvo, tai nežinojo, kaip mane vertinti. Mokytojai sakė: „Nežinom, kaip vertinti, atrodo gerai, tai ir įvertinimas bus labai gerai“.
Nors didžiąją dalį piešimo įgūdžių Rolandas išmoko savarankiškai, savęs savamoksliu vadinti nedrįsta. Argumentuoja, kad vis tiek jis viską išmoko iš kažko kito. O tas kitas buvo mokytojas internetas: „Aš visada ten rasdavau man reikiamos informacijos ir taip galėdavau lengviau tobulėti. Sugalvojau, jog reikia atiduoti duoklę internetui ir kad to, ko išmokau pats, kiti galėtų išmokti iš manęs. Taip kilo idėja sukurti mokymus internete“, – savo verslo idėja dalinasi menininkas.
Kad šiam menininkui originalumo netrūksta galima pastebėti ir iš jo unikalios socialinio tinklo „Instagram“ paskyros, kurioje jis prisistato slapyvardžiu Shickaz. Daugelis darbų autorių socialiniuose tinkluose įprastai pasivadina savo vardu ir pavarde, tačiau šis grafiti meistro slapyvardis turi istoriją: „Jis atėjo iš paauglystės laikų. Dar septintoje klasėje su klasės draugu bėgdavome iš pamokų ir eidavome pas jį repuoti. Tada mes nusprendėm, kad tokiems dainininkams reikia pasivadinti. Aš sugalvojau jam slapyvardį, o jis – man. Draugas man suteikė Shkicaz vardą, kuris kilo iš filmo veikėjo. Šis personažas buvo nekalbus ir visą laiką piešdavo. Tai turbūt tas personažas buvau aš, nes jo vardas nuo tada man labai „prilipo“ ir nuo vaikystės liko iki šiol“.
Kilus karui Ukrainoje, daugelis lietuvių neliko abejingi ukrainiečių tautai, tarp jų – ir Rolandas. Tik menininkas savo paramą išreiškė neįprastu būdu – piešiniais ant Vilniaus sienų, kurie vaizduoja ukrainiečių stiprybę ir skelbia protestą Rusijos agresijai. Viso to idėja menininkui kilo prisiminus jo artimus draugus, gyvenančius Kijeve. Kilus neramumams poros šalyje, lietuvis panoro pažįstamus palaikyti išnaudojat savo talentą ir taip skleisti palaikymą: „Aukojau, tačiau supratau, kad aš, kaip kūrėjas, galiu prisidėti ne tik pinigais. Mano stiprioji pusė yra kūryba. Prisidėti pinigais yra paprasčiausias būdas, o piešiniai turi išliekamąją vertę“.
Šiuo metu R. Ivanauskas sukūrė du viltį reprezentuojančius projektus Vilniuje, vienas jų – šalia Geležinio Vilko gatvės, o kitas – Vingio parko. Piešinių autorius šias viešas vietas pasirinko neatsitiktinai – siekė, kad kūriniai būtų matomi kuo didesniam ratui žmonių: „Manau, kad bet kuriam žmogui, praeinančiam pro mano piešinius, ateina gražios, palaikančios mintys apie Ukrainą. Grafiti puikiai tinka pasisakyti karo tematika, kadangi viso šio meno esmė – atkreipti visuomenės dėmesį į problemas ir viešai protestuoti“.
„Prieš pradėdamas piešti šalia Vingio parko buvau įspėtas, kad tai – istorinis rajonas, kuriame didžioji dalis gyvenančių yra rusų tautybės piliečiai. Neslėpsiu, tikėjausi, kad man jie išrašys „velnių“, tačiau, laimei, to nesulaukiau. Šios vietos plėtoti piešinio idėjai neatsisakiau, nes pagalvojau, kad čia yra labai tinkama vieta. Kadangi vieniems tai „badys akis“, o kitiems bus motyvuojanti paskata. Kad aš galiu piešti ir man niekas „neduoda per galvą“ ar neužpaišo mano darbo – tai yra laisvė. Tai yra visuomenės nuomonė, jog tai yra priimtina“, – džiaugsmo, gyvenant nepriklausomoje šalyje, neslėpė Rolandas.
Galutiniam piešinių rezultatui pasiekti menininkas užtruko net savaitę. Tačiau džiaugiasi, jog darbo procesas buvo malonus ir praeivių dėka: „Per visą kūrybos procesą pro mane ir mano „gimstantį“ kūrinį praėjo šimtai žmonių. Sulaukiau begalės palaikymo iš praeivių. Ypatingai nustebino vyresnės kartos atstovai, jie grožėjosi gimstančiu kūriniu ir negailėjo gražių žodžių“.
„Labiausiai įsiminė praeivė ukrainietė, kuri jautriai reagavo į mano kūrybą. Klausė, kam aš visa tai darau. Teigė, kad tai tik pinigų mėtymas ir liepė geriau eiti kariauti, nes tokia palaikymo išraiška ukrainiečiams nereikalinga, jos tautai reikia palaikymo karo lauke Ukrainoje“, – emocionaliu pasakojimu dalinosi pašnekovas.
Rolandas teigia, jog anksčiau į tokį pasakymą butų reagavęs jautriai, tačiau dabar supranta, kad ši moteris išgyvena skirtingas psichologines fazes: neigimo, kaltinimo ir susitaikymo, pripažįstant, jog jos gimtinė ant išlikimo slenksčio.
Šiuo metu visuose Lietuvos miestuose daugėja tokio tipo menininkų kuriamų darbų. Dažnai dailininkai dirba ne po vieną, o jungiasi į grupes. To pavyzdys – po Vilniaus pedagoginiu tiltu esantis 30 metrų ilgio grafiti. Prie šio kūrinio prisijungti buvo siūloma ir R. Ivanauskui, tačiau jam atėjus į vietą, vyrui nebuvo likę tuščios vietos įsiterpti. Palaikymą Ukrainos tautai panoro išreikšti beveik dešimt menininkų, todėl Rolandas nusprendė, kad solidarumą ukrainiečiams galima išreikšti ir savarankiškai.
„Pagalvojau, kad šiuo atveju geriau daugiau skirtingų piešinių, nei vienas didelis. Tai sukurs didesnio palaikymo efektą“, – tiki pašnekovas.
