Iš pajūrio kilęs Julianas Prosevičius ilgai Lietuvoje neužsibuvo – dar besimokydamas gimnazijoje Klaipėdoje jis išvyko mokslus tęsti į Angliją. Londone Julianas praleido 11 metų, tuo pačiu aplankydamas daugiau nei 30 skirtingų pasaulio šalių.
Ryškiausius didmiesčius ir egzotiškus kampelius ištyrinėjęs lietuvis visą tą laiką sėmėsi patirties įvairiuose restoranuose, kuriuose tarsi gyveno. Galiausiai sparnus jis nuleido Filipinuose, Cebu mieste. Būtent šiame salyne Julianas pasirinko kurti gyvenimą su žmona Kim ir vaikais, o neseniai, pačiame pandemijos įkarštyje ir rizikuojant viskuo, ką turi, pora ėmėsi įgyvendinti bendrą svajonę – atidaryti savo restoraną.
– Julianai, kada ir kodėl palikote Lietuvą? Ar dar pagalvojate, kad norėtumėte grįžti į gimtinę? O gal į Lietuvą jau grįžtate tik kaip svečias?
– Kai buvau labai mažas, tėtis gavo galimybę dirbti su kruiziniu laivu, kontraktai labai ilgi – 9-12 mėn. Kartu visa šeima laiko praleisdavome labai mažai, apie 2 mėnesius per kontraktą ir taip 10 metų. Būnant paaugliu visada norėjosi praleisti daugiau laiko su tėčiu, tad kai jam atsirado kita galimybė su darbu Londone, norėjau prisijungti ir tęsti studijas ten. Taip ir įvyko.
Po poros metų prisijungė ir mama su sese, taip visa mūsų šeima pilnai išsikraustėme iš Lietuvos. Sugrįžtame labai retai, ypač aš. Paskutinį kartą buvau gal prieš 4 metus, bet labai noriu atsivežti šeimą ir aprodyti savo gimtinę. Buvo tokių planų ir dabar, tačiau koją pakišo pandemija. Tikėkimės, kad netrukus pavyks!
– Kaip klostėsi jūsų gyvenimas Londone ir kaip galiausiai atidūrėte Azijoje? Kuo jus patraukė Filipinai? Kodėl ten likote kurti savo gyvenimą?
– Turbūt dauguma paauglių patyrė tą patį gilų liūdesį, gal net depresiją, palikus draugus Lietuvoje ir atvažiavus į užsienio šalį, nežinant nieko. Pirmus metus buvo labai sunku, bet po truputį įsivažiavau, išmokau kalbą ir suradau draugų.
Kol studijavau, dirbau restorane, įsimylėjau viską, kas buvo susiję su maistu, gėrimais ir panorau išmokti daugiau. Kai sukako 18 metų, mečiau studijas ir įsidarbinau viename geriausių restoranų Londone, „Michelin“ žvaigžde apdovanotame „Pollen Street Social“, kurio šefas – Jasonas Athertonas. Su juo praleidau 8 metus, buvau prisidėjęs prie 7 jo restoranų atsidarymų. Prieš išsikraustant į Filipinus 2 metus praleidau „Cliveden House“ viešbutyje, kur buvau atsakingas už visą maistą ir gėrimus, tačiau visada žinojau, kad noriu savo restorano ir buvau nusiteikęs, jog tai bus mano paskutinė darbo vieta, kur dirbsiu ne sau, o kažkam kitam.
Per paskutinius 8 metus teko apkeliaut virš 30 šalių, keliose iš jų pragyvenau ilgiau nei mėnesį. Labai daug išmokau apie įvairias kultūras, maistą ir skonio elementus. Žinojau, kad visa tai galėsiu panaudoti savo projektams. Apkeliavus visas Pietryčių Azijos šalis Filipinai sužavėjo labiausiai, pakerėjo savo draugiškumu ir gamta. Taip jau susiklostė, kad Londone susipažinau su savo tuomet dar tik būsima žmona, ji yra kilusi iš Filipinų, būtent iš Cebu salos.
– Kaip vietiniai žiūri į kitatautį, lietuvį? Ar jums buvo lengva ten pritapti?
– Vietiniams visi baltaodžiai yra kaip amerikiečiai. Jeigu paklausia, iš kur esi ir pasakai, kad esi lietuvis, tai 90 proc. nežino, kas ta Lietuva, o likę 10 proc. žino tik Valančiūną arba Sabonį.
Cebu saloje pritapti nebuvo sunku, čia vyrauja ramus gyvenimas, niekas niekur neskuba. Žinojau, kad pirmus pusę metų pailsėsiu nuo darbų prieš užsiimant projektais. Dabar Filipinus drąsiai vadinu savo antraisiais namais ir greitu metu tai nepasikeis.
– Kada ir kaip susipažinote su savo žmona? Kuo dėmesį patraukė jūsų antroji pusė? Ar greitai supratote, kad tai gali būti jūsų gyvenimo partnerė?
– Su žmona Kim susipažinome prieš 5 metus. Kaip tik po 6 mėnesių Azijoje grįžau atgal į Londoną ir šefas Jasonas pasiūlė sugrįžti dirbti pas jį. Tą pačią savaitę jo žmona paskambino man ir pasakė, kad restorane reikia paruošti staliuką dviems svarbiems asmenims, jog viskas jiems bus nemokamai. Prie to staliuko sėdėjo mano dabartinė žmona su drauge. Ji šventė savo gimtadienį. Tuo metu dar to nežinojau, bet Kim, pasirodo, buvo mano boso dukterėčia. Tai patikėkite, koks šokas manęs laukė vėliau, kai pradėjome susitikinėti ir tai sužinojau.
Po vakarienės paklausiau jos, kokie tolimesni planai, o ji atsakė, ar aš ką nors siūlau. Niekad nekviesčiau svečių kažką nuveikti po darbo, bet neatsilaikiau ir pasakiau, kad aš netrukus baigsiu darbą bei pasiūliau išgerti kokteilių. Ji sutiko.
Susitikinėjome slapta gal 6 mėnesius, kol galų gale visi apie tai sužinojo. Draugystei įsibėgėjus ji gavo labai gerą darbo pasiūlymą, dėl kurio teko sugrįžti į Filipinus ir dirbti su amerikietiška kompanija. Galvojome, kad taip santykiai ir pasibaigs. Tačiau atstumas mums nesutrukdė.
Įsimylėjau jos paprastumą, ji labai priminė mano mamą. Pradžioje buvo labai sunku. Taip pragyvenus 2 metus galų gale suplanavome apsigyventi arba Londone, arba Filipinuose. Nenorėjau jai trukdyti siekiant karjeros, juolab, kad aš pats visada galiu grįžti į ankstesnį darbą, todėl nusprendėme pabandyti įsikurti Cebu.
– Ar nejaučiate kultūrinių skirtumų kuriant bendrą gyvenimą?
– Daug skirtumų nesijautė, kadangi Kim ilgą laiką praleido Londone ir yra apkeliavus nemažai pasaulio šalių, tad ji, kaip ir aš, yra mačiusi visko. Visada žavėjausi jos paprastumu. Nesvarbu, kaip sunku bebūtų jai, ji visada išties pagalbos ranką kitiems, todėl aš dar labiau noriu, kad ji turėtu viską, ko tik širdis geidžia.
– Drauge auginate ir vaikus. Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas tapus tėvais?
– Turime dvi mergaites – 10 metų Bryce ir naujagimę Amber. Susipažinau su Bryce, kai atvykau pirmą kartą į Cebu, prieš 5 metus, ir iškart ją įsimylėjau. Visada žinojau, kad mylėsiu ją vienodai, kaip savo kitus vaikus. Amber gimė praėjus dviems savaitėms po restorano atidarymo ir tiek pat laiko praleido intensyviosios terapijos skyriuje. Ji yra kovotoja, labai stipri mergaitė, dabar jai yra viskas labai gerai.
Neatsimenu, kada paskutinį kartą turėjau gerą miegą, nors ir turime auklę, esu apsivertęs darbais ir planais, tad miegas šiuo metu nėra prioritetas. Tačiau į nieką dabar savo gyvenimo nekeisčiau. Kiekvienas etapas yra absoliučiai gera pamoka ir vertas tikslų, kurių link mes einame.
– Kaip kilo mintis įkurti savo restoraną? Dažnai manoma, kad toks verslas yra rizikingas. Kas nustūmė tokias ir panašias baimes?
– Visada norėjau ir net žinojau, kad turėsiu savo restoraną, esu palaimintas, jog mano žmona taipogi yra labai suinteresuota viskuo, kas yra susiję su maistu ir organizavimu. Pradirbau geriausiuose Londono restoranuose ir viešbučiuose su geriausiais šefais, įgijau begalę patirties, tad pasitikėjimo man niekada netrūko. Dirbdamas kartais 20 valandų per dieną visada žinojau, kad tai atsipirks ir nesvarbu, ką aplinkiniai sakė.
– Kada įkūrėte restoraną? Su kokiais iššūkiais susidūrėte pradedant verslą?
– Restoraną turėjome jau nuo 2020 metų rugsėjo mėnesio, atverti duris planavome lapkritį, tačiau dėl koronaviruso viskas pasikeitė ir atsidarėme tik balandžio pabaigoje. Mūsų pagrindinis šefas yra mano žmonos brolis, kuris taipogi yra dirbęs užsienyje ir turi neblogą tarptautinę patirtį.
Remontą visam restoranui padarėme mes patys, kiekvieną dieną važinėjau į kitą miestą pas samdytus darbuotojus, kurie darė pritaikytus baldus, dirbau kartu su jais, kad visko išmokčiau ir pats. Esu labai laimingas, kad pradėjau šį etapą, nors buvau labai daug kur apgautas finansiškai ir išnaudotas kitais aspektais, bet taip įgijau patirties ir žinau, kad kitus kartus bus daug lengviau.
– Jūsų restoranas vadinasi „Tales and Feelings“ (liet. pasakos ir jausmai). Iš kur kilo šis pavadinimas? Kokios patirties atvykę klientai gali tikėtis?
– Atidarinėjant restoraną norėjome, kad žmonės patirtų gastronominę kelionę per valgį. Mūsų tikslas yra papasakoti pasakas su maistu ir tikimės, kad klientai patirs emocinį ryšį jausmais. Iš pradžių manėme, kad mūsų tiksliniai klientai bus studentai ir darbuotojai, tačiau jau per pirmąsias dvi savaites viskas pasikeitė. Nors restoranas atidarytas tik kelis mėnesius, jau dabar sulaukiame begalės klientų, kurie atvyksta ir su privačiais vairuotojais, tai – verslininkai, politikai ar įžymybės.
Kadangi mano telefono numeris yra kontaktas rezervacijoms, vieną dieną gavau skambutį, kad restoraną išskirtinai išsinuomoti nori prezidento patarėjas. Tą pačią dieną atvažiavo jo privatus daktaras ir pratestavo visą komandą dėl koronaviruso. Aplink pastatą sulaukėme gal 20 apsaugininkų. Visgi vakaras buvo labai smagus ir po pirmos išskirtinės vakarienės šis svečias pas mus reguliariai apsilanko kartą į mėnesį.
Taip pat restorane neseniai apsilankė ir Mis Visata 2019, kadangi aš nepažįstu filipiniečių įžymybių, tai pirmą kartą, kai ji atėjo, restoranas buvo pilnas, todėl staliuką daviau tik pusantrai valandai. Po to karto labai susibendravome ir ji pas mus taip pat apsilankė jau ne kartą. Esame drauge nufilmavę maisto ir vyno poravimo epizodą kartu instagrame ir feisbuke.
– Ar jūsų restoraną aplanko lietuviai? Gal jie nustemba sužinoję, kad savininkas – taip pat lietuvis?
– Restorane sulaukiame daug prancūzų ir amerikiečių, tačiau pagrindiniai mūsų klientai yra filipiniečiai. Kol kas dar neteko sutikt nei vieno lietuvio restorane, pažįstu tik vieną, su kuriuo užaugome tame pačiame kieme Klaipėdoje, o susitikome pirmą kartą po 10 metų prekybos centre atsitiktinai Cebu. Juokinga, nes pasaulis kartais būna toks mažas.
– Kaip jūsų verslą ir gyvenimą paveikė koronavirusas?
– Duris atvėrėme vėliau nei planavome, tad pradėjo kauptis nuomos ir kitos sąskaitos, todėl ir toliau būti užsidarius bei laukti, kol viskas grįš į įprastas vėžes nebebuvo galimybių. Turėjome labai atsargiai suplanuoti meniu, kad tai pritrauktų žmonių. Taip ir atsitiko. Per pirmąsias 3 savaites nuo atsidarymo žmonės ėmė stoti į eilę, kad gautų staliuką. Dabar, praėjus jau keliems mėnesiams, situacija tokia, kad norint gauti staliuką, reikia jį užsirezervuoti bent prieš savaitę. Aš myliu tai, ką darau ir manau, kad žmonės, valgydami pas mus, jaučia mūsų aistrą ir tai, ką mes bandome pateikti.
– Restoraną valdote drauge su žmona. Jūsų feisbuko profilyje teko skaityti labai gražių įrašų, skirtų jai. Atrodo, kad esate stipri komanda. Ar taip ir yra? Ar nėra sudėtinga drauge būti ir gyvenime, ir darbe?
– Turėjome susituokti su daug draugų iš skirtingų šalių balandžio mėnesį, tačiau, vėlgi, dėl pandemijos viskas pasikeitė. Turėjome labai mažas, kuklias vestuves, o visus pinigus, kuriuos buvome sutaupę per pastaruosius porą metų, investavome į restoraną. Jeigu ne Kim parama, jokio restorano nebūtų. Ji yra mano didžiausias ramstis gyvenime ir esu už viską jai dėkingas. Kim tikėjo mano svajonėmis ir mūsų nuolatinėmis kalbomis, kad mums reikia turėti kažką savo. Jos idėjos, pagalba, gabumai yra didelė dalis restorano pasiekimuose.
– Jūsų gyvenimas atrodo kupinas džiaugsmo, ar dar yra ko sau norėtumėte palinkėti?
– Gyvenimas ne visada yra pilnas džiaugsmo, ypač ne visada toks tobulas, kaip pateikiama socialinėje erdvėje, bet galimybė būti kartu su žmona ir vaikais, netgi paprastose aplinkybėse, yra didelė džiaugsmo dalis. Manau, jauniems žmonėms, jeigu yra galimybės, keliauti ir pamatyti pasaulį yra svarbu. Net jei santaupos yra nedidelės – tai įmanoma. Asmeniškai man tai padėjo atrasti save ir tai, ko aš noriu gyvenime. Tikiuosi, kad artimiausiu metu atsidarys sienos ir pagaliau tėvai su sese, draugai bei giminės galės aplankyti mus Filipinuose arba mes juos. Taip pat, jeigu kas iš lietuvių yra Cebu – užsukite, aš turiu keptos duonos!
