„Vos prasidėjo vasara, susiskambinom su Daiva, ir ji ryžtingai pareiškė, kad kraučiausi lagaminus, pažadėjo, jog galėsiu pas ją apsistoti ir kad tik pabuvus Graikijoje atgausiu jėgas bei nuotaiką po šios niūrios karantininės, o, tiksliau, griežto režimo kalėjiminės žiemos. Nenoriu įžeisti žmonių, kalėjusių tikruose kalėjimuose, bet man ši žiema buvo būtent tokia. Buvo sustoję darbai, projektai, pilno metro animacinio filmo „Karaliaus Nalio legenda“ kūrimas, tad pavasariop nuo užsitęsusio laukimo ir nieko neveikimo jaučiausi taip, tarsi atlieku bausmę už nusikaltimus, kurių nepadariau.
Taigi nusipirkom labai pigius bilietus į Atėnus ir išvykome su dukra bei jos drauge. Jaučiau, kad geriau ilsėsiuos šuns būdoj Graikijoj, bet prie šiltos jūros ir toli nuo pandeminio fono, negu Tiškevičiaus rūmuose kur nors čia, sausakimšoje Palangoje ir nuolat atakuojama negatyvo. Bet likimas buvo maloningas ir Daiva mus įtaisė savo pažįstamos graikės nuomojamuose apartamentuose už labai gerą kainą, o šuns būdą radau po langais su labai gražiu, bet nelaimingu šunimi, vardu Zorba, kuris buvo pririštas ant grandinės. Koks paradoksas – Zorba ant grandinės! Juk tie, kas skaitė legendinį Nikoso Kazantzakio romaną „Graikas Zorba“ pamena, kad ne tik žmogus, bet ir šuo su tokiu vardu turėtų gyventi laisvai ir kas vakarą aistringai lankyti vis kitą savo paną, todėl iškart ėmiausi taisyti šitą neteisybę.
Sutarėm su jo šeimininku, kad leidžia šunį vedžioti, šerti ir šukuoti, ir pradėjom savo nerealias atostogas“, – pasakoja L. Juknevičiūtė.
Rytą ji pradėdavo jau daug metų atliekamais penkiais Tibeto pratimais apartamentų balkone, čiulbant paukščiams, bumpsint krentančioms citrinoms po langais ir ošiant horizonte jūrai.
„Tada maudydavausi, plaukiodavau, medituodavau, o kol mergaitės nuotoliniu būdu mokydavosi, aš gamindavau maistą ir prisėsdavau prie kompiuterio. Apartamentų šeimininkė paprašė nutapyti jos namams iškabą, tad su malonumu ėmiausi šio darbo ir, stebima budrių Zorbos bei vietinių smalsuolių akių, per kelias dienas sukūriau tai, ko buvau paprašyta. Ponia Kristina, pamačiusi iškabą, apsiverkė iš laimės, ir ėmė dar labiau mus lepinti, kasdien vaišindavo skanėstais, dovanėlėmis, o mes tik mėgavomės jos dėmesiu ir džiaugėmės tikra vasara,“ – prisimena Ligita.
Ji pasakoja, kad Xylokastro mieste, kur apsistoja jau ketvirtą kartą, žmonių birželio mėnesį dar nedaug, tai pačių atėniečių pamėgtas kurortas, įsikūręs vos už 120 km nuo Graikijos sostinės. Čia nuostabi krantinė su daugybe restoranų, barų, parduotuvėlių, visada šilta ir ypatingai skaidri, sūri Jonijos jūra. Šioje jūroje patys graikai maudosi pagal savo sistemą. Pusvalandį ar daugiau tiesiog plūduriuoja, taip pasiimdami iš jūros tai, ką reikia, ir atsikratydami nereikalingų dalykų. Bet jei plaukiosi daugiau nei valandą, būsi be jėgų vakare, nes jūra pasiims viską atgal.
„Draugė Daiva neleido mums tinginiauti, tad išsiruošėme ir į keletą ekskursijų. Aplankėm vieną atsiskyrėlę vienuolę, mergaitės su lietuvių grupe įkopė į kalną pėsčiomis, su vienuolynu ir nuostabiais vaizdais viršuje, su lietuvių vadove Laura Kaikaryte Maysidou ir šaunia lietvių iš Mažeikių kompanija aplankėme nuostabų Napflio miestelį, o kitą kartą Daiva mus nuvežė į nepaprasto grožio Heros lagūną, esančią netoli Korinto miesto. Toji lagūna, kurioje, kaip tikima, maudėsi pati Dzeuso žmona Hera ir buvo garbinamas jos vardas, su antikinės šventyklos liekanomis, datuojamomis 600 m. prieš Kristų, tokia ypatinga, kad ten pat buvo pastatyta ir cerkvė, tarsi patvirtinant, kad seniesiems dievams galiojimas baigėsi, bet vietos jėga ir magija savo galių neprarado.
Išsimaudęs toje lagūnoje pasijunti taip, lyg pats būtum senovės Antikos dievas ar deivė. Taigi praėjus porai savaičių nuo viešnagės pradžios, pasakiau: Daiva, turim rudenį čia padaryti moterims stovyklą. Ne jogos ar badmiriavimo, dvasinių gyvenimo prasmės paieškų, o tiesiog blaivybės, ramybės, vilties, sveikatos ir grožio stovyklą. Kai tu tiesiog gyveni, mėgaujiesi gamta, semiesi sveikatos iš jūros, vietinio maisto, ir dar pamatai gražiausias ir ypatingiausias vietas tame istoriškai ir kultūriškai turtingame regione.
Daiva entuziastingai sutiko, taigi dabar vyksta parengiamieji darbai ir programos planavimas. Kodėl pabrėžiu, kad ši stovykla bus blaivybės? Todėl, kad stebėdama įvykius ir skandalus Lietuvoje, įsitikinau, kad tik blaivas ir dvasiškai ramus žmogus yra laimingas ir pajėgus atlaikyti šiuolaikinio pasaulio beprotybę, iššūkius, kad jokie turtai ar populiarumas negali duoti to, kas svarbiausia – sveikatos, ramybės ir gyvenimo džiaugsmo, kol esi priklausomas nuo svaigalų. Aš pati su alkoholiu atsisveikinau prieš 4 metus be didelių kančių ir tikrai žinau, kad tai buvo geriausias mano gyvenimo sprendimas. Po to įvyko ir kiti nuostabūs, tiesiog stebuklingi dalykai. Šiandien kaip niekada jaučiuosi rami ir pasitikinti savimi, ir už tai pirmiausia turiu dėkoti Dievui bei savo blaiviai galvai.
Beje, graikai nevartoja alkoholio, tuo įsitikinu kaskart, viešėdama ten, kai vaikštom vakarais po kurortą ir nesutinkam nė vieno išgėrusio žmogaus. Beje, mokslininkai, tyrinėję graikų ilgaamžiškumo ir geros sveikatos paslaptis, nustatė, kad būtent sveika mityba, pasninkai, graikiškas alyvuogių aliejus ir blaivybė lemia tai, kad jie yra ilgaamžiai ir beveik neserga vėžiu, širdies ir kraujagyslių ligomis, senatvės sulaukia žvalūs, įdegę ir šviesiomis akimis. O juk ši pandemija, kaip niekas kitas žmonijai parodė, jog, kaip sakė Sokratas, sveikata dar ne viskas, bet be sveikatos viskas yra niekas,“ – pasakoja L. Juknevičiūtė.
Žurnalistė sako, kad ši viešnagė nebūtų buvusi tokia ypatinga, jei ne vietiniai žmonės, kurie jau pirmosiomis dienomis lietuvius priėmė kaip savus ir negailėjo šypsenų bei geranoriškumo.
„Kai pradėjau vedžioti Zorbą, iškart atsirado gerbėjų, kurie šunį palepindavo skanėstais ar tiesiog iš tolo sveikindamiesi, teiraudavosi, kaip mums sekasi. Paskutinę dieną vietinis graikas Vasilis, Zorbos gerbėjas, vėl mus užkalbino, paklausė, ką aš darysiu su tuo šunimi, kai išvyksiu. Nežinojau, ką atsakyti, tad apsiverkiau. Juk Zorba turi šeimininką, kuris sunkiai dirba, neturi, kada jo vedžioti, bet pažadėjo man, kad jau greitai šunį išveš į kalnus pas savo mamą, kur jis galės laisvai gyventi aptvertoje teritorijoje.
Taigi po mano ašarų pakalnės, vietinėje tavernoje buvo sušaukta Zorbos gelbėjimo taryba ir man pranešta, kad gretimame miestelyje gyvena kažkoks prancūzas ar britas Ričis, labai mylintis ir gelbėjantis vietinius šunis, kurių turi net penkis. Jis dabar išvykęs, bet kai tik grįš, jeigu Zorba bus neišvežtas, arba jei liks ant grandinės, tuomet tas Ričis pasirūpins Zorbos reikalais. Dabar su nekantrumu laukiu žinių apie šį žmogų, kai tik jis grįš iš Prancūzijos, pajungsime visas pajėgas, kad išlaisvintume gražuolį Zorbą. O jei ką, aš pati planuoju rugsėjį vėl ten skristi ir, pravedusi grožio stovyklą, likti dar Graikijoje ir sutvarkyti Zorbos reikalus“, – planą dėstė moteris.
Žurnalistė neslepia, kad, nors ir tikėjosi, kad beveik mėnuo Graikijoje prailgs ir nusibos, atėjus grįžimo datai visai nenorėjo išvykti, būtų mielai likusi Graikijoje visai vasarai. Bet čia, Lietuvoje, irgi yra darbų: su režisieriumi A. Pozdniakovu laukia animacinio pilno metro filmo „Karaliaus Nalio legenda“ kūrimas, scenarijaus rašymas filmo „Kažkas atsitiko“ tęsiniui, sūnaus mokyklos baigimo šventė, renginiai, artėja festivalis „Šiaulių naktys“, kur ji vėl ves renginį „Sarkazmo tyrimai“ Šiaulių dramos teatre ir literatūrinių eksperimentų vakarą su rašytoju Rimantu Kmita bei scenariste Egle Vertelyte.
„Tikrai žinau, kad mano širdis liko Graikijoje, tad planuoju gyvenimą taip, kad galėčiau derinti darbus čia ir ten. Juk yra kompiuteriai, internetas, visos galimybės dirbti iš bet kurio pasaulio krašto. O kol kas kviečiu visas moteris, kurios nori pagyventi tokiu ritmu Graikijoje, kauptis kelionei ir stovyklai šioje nuostabioje šalyje. Daugiau informacijos būtinai pranešiu socialiniuose tinkluose“, – dalijosi Ligita.
