Dabar Sirakūzuose, Niujorko valstijoje gyvenanti 31-erių metų amžiaus moteris nusprendė vieną dieną perimti šeimos verslą, kurio būstinė yra ir jos gimtieji namai. „Vaikystė priminė serialą „Šešios pėdos po žeme“ ir filmą „Mano mergytė“, – juokauja E. Hollis.
Rožine spalva plaukus dažanti ir įmantrius akinius nešiojanti moteris nė iš tolo nepanaši į stereotipinę laidojimo namų darbuotoją, bet per ketverius metus trunkančią karjerą ji paruošė palaikus daugiau nei tūkstančiui laidotuvių, skelbia dailymail.co.uk.
Neseniai E. Hollis tapo tikra sensacija platformoje „TikTok“, kur dalijasi savo amato subtilybėmis. Nuo balzamavimo proceso iki keistų kvapų, specialių kosmetikos priemonių ir potyrių kasdien dirbant su negyvėliais – jokia tema nėra tabu.
Ji sulaukia įvairiausių klausimų. Pavyzdžiui: kas daroma, jeigu asmuo miršta užsidėjęs kontaktinius lęšius? Kaip pavyksta sukurti natūralią velionio išvaizdą naudojant kosmetiką, jeigu oda yra sustingusi? Ar tiesa, jog laužomi numirėlių kaulai, kad kūnas tilptų į karstą? Kas išima tamponus iš lavonų ir ką su jais daro? Į šį klausimą E. Hollis atsakė taip: „Ką reiškia dar šiek tiek kraujo? Nemanau, kad mes apskritai atkreiptume į tai dėmesį.“
E. Hollis, kaip laidojimo namų darbuotoja, yra atsakinga už visą procesą: nuo reikalų derinimo su klientais iki kūno paruošimo (mazgojimas, balzamavimas, aprengimas, specialių kosmetikos priemonių naudojimas ir paguldymas į karstą).
Jos tikslas – panaikinti su mirtimi siejamą stigmą, griauti mitus ir informuoti žmones apie galimus variantus: pageidaujate būti kremuoti ar balzamuoti? O gal norite virsti kompostu? Todėl E. Hollis nėra pernelyg nemalonių ar kvailų klausimų.
Viename vaizdo įraše ji kalba apie reiškinį, kai dėl mirusio asmens kūne susikaupusių dujų iš įvairių kūno angų (ausų, nosies, burnos, tiesiosios žarnos) pradeda tekėti skysčiai.
Kitame videoklipe ji išsamiai paaiškina balzamavimo procesą, atlikdama rytinę odos priežiūros procedūrą. Nepaisant šiurpokos temos, E. Hollis išlieka rami, abejinga ir nerūpestinga.
„Kadangi mano rankos yra tokios mažos, teko jas kišti į kaukolę ir laikyti smegenis“, – kalba ji, rankoje gniauždama serumą veidui, kurio spalva labai primena kraują. Pipete ištraukusi skysčio, E. Hollis užbaigia pradėtą mintį: „Buvo visai įdomu.“
Taip pat ji dalijasi savo amato paslaptimis, pavyzdžiui, kad naudoja „lavono muilą“ tokioms traumoms kaip šautinės žaizdos užmaskuoti ar nuslinkusiam paviršiniam odos sluoksniui atkurti. Arba kad lavonų plaukus dažo ataugusioms šaknims paslėpti skirta priemone. Jeigu nėra nuotraukų, ji remiasi mirusiojo nuotraukomis socialiniuose tinkluose, kad kosmetikos priemonėmis atitaikytų odos spalvą.
Moteris nė kiek nesidrovi kalbėti apie makabriškesnius savo darbo dalykus. Pavyzdžiui, kaip ji vielomis „užsiūna“ lūpas arba naudoja specialius akių dangtelius, „panašius į kontaktinius lęšius“, kad akys būtų užmerktos.
Už žinių gausą ji yra dėkinga savo tėčiui Charlie Hollisui, kuris pastaruosius 40-imt metų praktiškai vienas pats vadovauja laidojimo namams „Hollis Funeral Home“, įsikūrusiems Viktorijos eros name (jo žmona dirba siuvėja). E. Hollis su dviem seserimis (viena yra burleskos šokėja, kita – bibliotekininkė) užaugo virš laidojimo namų.
„Vaikystėje mažai ką nutuokiau apie laidojimo namus ir juose teikiamas paslaugas, – sakė E. Hollis ir prisiminė tyliai kalbančius balsus bei rūkalų kvapą. – Tik žinojau, kad apačioje mano tėtis rengia vakarėlius.“
„Visi galvoja, kad esame truputį kuoktelėję, nusprendę imtis šio verslo, bet nemanau, jog ši veikla labai skiriasi nuo buvimo gydytoju, socialiniu darbuotoju ar advokatu“, – dailymail.com sakė ji.
Truputį paaugusi, E. Hollis pradėjo slapta stebėti svečius – palįsdavo po kėdėmis lankymo salėje.
„Laidojimo namai buvo mano žaidimų aikštelė“, – pareiškė E. Hollis. Nepaisant aplinkos, jos vaikystė buvo normali.
Skambinimo pianinu pamokos, šokių repeticijos, nakvynės draugių namuose ir šėlionės mokantis vidurinėje mokykloje – veiklos jai tikrai netrūko.
„Kartais pamiršdavau, kad gyvenu laidojimo namuose, – prisipažino E. Hollis. – Kartais nusileisdavau laiptais ir pabelsdavau į balzamavimo patalpos duris. Tėtis jas truputį praverdavo ir iškišdavo galvą. Viso lavono nematydavau, nebent kojas. Tai buvo tokia natūrali mūsų gyvenimo dalis, kad niekada per daug nesukau galvos, kuo užsiima mano tėtis.“
31-erių metų amžiaus laidojimo namų darbuotoja tikina, kad neįprasta vaikystė nepadarė jokios įtakos jos socialiniam gyvenimui.
„Pradėjusi draugauti su savo būsimu vyru, tikrai nebuvau pirmoji mergina, kurios tėvas turi laidojimo namus“, – pašmaikštavo ji.
Šiuo metu E. Hollis su savo vyru gyvena „nedidelėje hobitų trobelėje“ netoli šeimos namo. Vieną dieną, kai perims verslą, ji su šeima persikels į savo vaikystės namus.
„Neskubame apsigyventi laidojimo namuose, – tikino moteris. – Bet jis žino, kad kažkada teks, ir neprieštarauja.“
Nepaisant didžiulio susidomėjimo šeimos verslu, mirusiųjų ruošimas nebuvo jos pirmasis karjeros variantas. Tiesą sakant, ji mokėsi šokio meno ir dirbo mokytoja Sirakūzų mokykloje, bet galiausiai pradėjo prašyti tėčio pamokyti savo amato, kad galėtų užsidirbti papildomai.
E. Hollis labiausiai motyvavo galimybė tęsti tėčio pradėtą darbą.
XX a. dešimtajame dešimtmetyje C. Hollisas buvo suklaidintas ir pardavė savo verslą stambiai laidojimo paslaugų bendrovei, kuri supirkinėjo vietos šeimyninius laidojimo biurus, kad paskui juos uždarytų.
„Viskas buvo kaip seriale Šešios pėdos po žeme“, – tikino E. Hollis.
Išliejęs „daug kraujo, prakaito ir ašarų“, C. Hollisas galiausiai sugebėjo atpirkti savo įmonę, ir verslas klestėte klesti.
„Verčiau mirsiu, nei leisiu žlugti jo viso gyvenimo darbui“, – sakė C. Holliso dukra.
2014-aisiais ji pradėjo lankyti tanato praktikus ruošiančią mokyklą.
Dvejų metų trukmės programos metu studentai turi išlaikyti du valstybinius egzaminus, kad gautų tanatopraktiko diplomą. Egzaminų klausimai apima laidojimo namų verslo ypatumus ir religinius elementus bei balzamavimo procesą, kosmetikos naudojimą ir pažeidimų maskavimą.
Kai kurių užsiėmimų metu gerinamos bendrosios anatomijos žinios nagrinėjant lavonus.
„Mes iš tiesų nuodugniai išyrinėjome kiekvieną kūno sluoksnį: nuo odos iki kaulų, – paaiškino E. Hollis, po pirmo užsiėmimo supratusi, kad pasirinko tinkamą profesiją. – Man patinka žmogaus kūnas. Jis toks nuostabus. Tiesą sakant, kaip buvusiai šokėjai, jis dar labiau patinka.“
Paskui visi studentai privalo atlikti vienerių metų trukmės rezidentūrą laidojimo namuose ir išlaikyti valstybinį laidojimo teisės egzaminą, ir tik tada oficialiai gauna tanatopraktiko licenciją.
„Būtent rezidentūros metu išmoksti visko, ko nemokė mokykloje. Pavyzdžiui, susiduri su galybe beprotiškų situacijų ir turi suktis iš padėties. Šioje srityje sprendimus neretai tenka priimti greitai, tiesiog darbo vietoje“, – sakė moteris.
E. Hollis taip pat yra balzamuotoja. Šia specializacija gali pasigirti ne kiekvienas laidojimo versle besisukantis asmuo. Balzamuojant mirusiojo kūnas kuriam laikui dezinfekuojamas ir užkonservuojamas, kraują pakeičiant formaldehidu. Apie šią procedūrą E. Hollis visiškai atvirai pasakoja savo „TikTok“ vaizdo įrašuose.
31-erių metų amžiaus moters teigimu, ji nėra didelė jautruolė, na, nebent išskyrus kvapus.
„Respiratorius yra tikra Dievo dovana, nes jį dėvėdama nieko neužuodžiu, o jeigu užuodžiu, vadinasi, laikas keisti filtrą“, – aiškino ji.
Emociniu atžvilgiu skaudžiausia jos darbo dalis – mirę kūdikiai.
„Užtat smagiausia dalis – suteikti mirusiųjų šeimos nariams galimybę atsisveikinti su mylimais žmonėmis, – sakė E. Hollis. – Juk mirties atveju labiau gailimasi ne lavono, o buvusio gyvo asmens.“
Ko gero, daugiausia sunkumų šioje srityje kelia neprognozuojamas darbo grafikas. E. Hollis turi būti pasiruošusi dirbti 24 valandas per parą. Štai kodėl „gyventi virš laidojimo namų yra taip patogu“.
Kiekvienas naujas atvejis yra vis kitoks, dviejų vienodų palaikų nebūna, todėl reikia nuolatos įtemptai galvoti
. „Galbūt konkreti mirusioji labai mėgo raudoną lūpdažį ir daug skaistalų, o galbūt reikia paruošti mirusią senutę, kuri itin plonu antakių pieštuku ryškindavo antakius, ir visai ne tose vietose, kur jie auga“, – dėstė E. Hollis.
Sunkiausia dirbti su traumine mirtimi, pavyzdžiui, įvykus motociklo avarijai, mirusių žmonių ir savižudžių palaikais, taip pat su kūnais, kuriems buvo atliktas skrodimas.
„Būna nelengva. Atverta visa pilvo ertmė, nes specialistai stengėsi nustatyti mirties priežastį, – pridūrė E. Hollis. – Tokie vaizdai truputį šokiruoja, bet tada man norisi dirbti dar kruopščiau ir gražiai sutvarkyti kūnus, grąžinti ankstesnę išvaizdą.“
Moteris prisiminė linksmą istoriją. Kartą ji valė laidojimo namus, kai staiga išgirdo iš balzamavimo patalpos sklindantį pypsėjimą. (Ji kaip tik buvo baigusi žiūrėti „Netflix“ serialą apie unabomberį.)
„Susimąsčiau: ar kažkas padėjo bombą, o gal taip pypsi mūsų oro kondicionierius? Neturėjau žalio supratimo! Pamaniau, kad arba mūsų namas labai senas, arba kažkas tuoj sprogs“, – sakė ji.
Artinantis prie mirusiojo, pypsėjimas vis garsėjo. Kai E. Hollis pasilenkė, paslaptis išaiškėjo: „Pypsėjo širdies stimuliatorius!“
Nepaisant linksmo būdo, E. Hollis daug laiko praleidžia galvodama apie mirtį.
Pasirinkta profesija neapsaugojo nuo egzistencinio siaubo ir bauginančių klausimų apie mirtingumą.
„Nors dirbu laidojimo namuose, tačiau tai nereiškia, kad manęs nekankina nesmagios mintys apie gyvenimą ir mirtį. Jokiu būdu, – patikino ji. – Apie mirtį galvoju nuo antros klasės. Anksčiau ilgai naktinėdavau, todėl dabar labai sunkiai užmiegu.“
E. Hollis tikisi, kad daugiau kalbėdama apie mirtį padės žmonėms jaustis ramiau, susidūrus su netektimi.
„Neignoruokite mirties, – patarė ji platformoje „TikTok“. – Tai vienintelis mums visiems bendras dalykas.“
Moters darbas nepadarė pernelyg didelės įtakos jos „įsivaizdavimui“, koks yra pomirtinis gyvenimas, panašiai kaip ir katalikiškas auklėjimas: „Mus mokė apie skaistyklą, ir aš įsivaizdavau, kad ten tvyro aklina tamsa. Tai iš tiesų mane sukrėtė. Dabar man patinka galvoti, jog pomirtinis gyvenimas yra panašus į laukiamąjį filme Beetlejuice.“
Nieko nuostabaus, kad balzamuotoja jau kruopščiai suplanavo savo laidotuves. Kadangi nebuvo galimybės pasirinkti labiausiai patinkantį variantą, vadinamą šarmine hidrolize, E. Hollis norėtų būtų kremuota ir pageidauja, kad truputis jos pelenų būtų įdėta į „disko rutulio formos urną“ ir nugabenta į jos mėgstamas Sirakūzų kapinės „Oakwood“.
„Sakydama „disko rutulys“, turiu omenyje akmeninį disko rutulio formos antkapį, prie kurio mano vyras galėtų priklijuoti mažyčių veidrodėlių, arba kokią nors kitą konstrukciją, ant kurios būtų galima pakabinti urną“, – paaiškino ji.
Profesiją, kurioje dominuoja vyrai, pasirinkusios E. Hollis teigimu, „TikTok“ jai padėjo susipažinti su panašaus amžiaus ir mąstysenos tanatopraktikais: „Esu dėkinga už šią bendruomenę, nes dabar mano balsas yra girdimas. Matote, viskas, kas susiję su laidotuvėmis, paprastai laikoma tabu, niekam nepatinka galvoti apie savo mirtingumą ar pažvelgti tikrovei į akis. Bet juk nemirsi vien todėl, kad mąstai apie mirtį.“
Prie laidojimo namų „Hollis Funeral Home“ įrengta iškaba – milžiniškas laikrodis su lotyniškais žodžiais Tempus Fugit Memento Mori („Laikas bėga, atmink, kad mirsi“).
„Tiesiog noriu, kad žmonės nepamirštų, jog amžinai negyvens, ir mėgautųsi gyvenimu, visais jo siūlomais dalykais bei visuomet gerbtų mirusiuosius.“
Ar lavonai gadina orą? Ar galima išsaugoti tatuiruotes? Kuo kvepia balzamavimo skystis? Laidojimo namų darbuotoja linksmai atsako į nelabai linksmus klausimus.
– Kas yra balzamavimas?
– Balzamavimas – laikinas žmogaus kūno dezinfekavimas ir užkonservavimas. Šio proceso tikslas – paruošti palaikus šarvojimui, kad su mirusiuoju galėtų atsisveikinti artimieji ir draugai.
– Kur po balzamavimo atsiduria kraujas? Ar po mirties jis pasidaro skystesnis?
– Kraujas nuteka balzamavimo stalu į specialią kriauklę, sujungtą su kanalizacija. Kraujo konsistencija priklauso nuo mirusiojo palaikų būklės, mirties priežasties ir turėtų negalavimų. Kraujas gali būti tirštas arba skystas, jo spalva varijuoja nuo tamsiai raudonos iki šviesiai raudonos. Taip pat gali būti daug kraujo krešulių arba nė vieno.
– Kaip oda sugeria drėgmę, jeigu žmogus yra negyvas?
– Net ir mirus oda nenustoja būti oda, jos poros niekur nedingsta. Tiesa, drėgmę ji sugeria truputį lėčiau dėl vietoje kraujo esančio formaldehido tirpalo, bet po kiekvieno balzamavimo odą ištepu kremu „Kalon Massage Cream“.
– Kodėl karste gulinčių žmonių plaukai atrodo kaip neplauti?
– Plaukai sudaryti iš keratino. Po balzamavimo formaldehidas sutirština plaukuose esančius baltymus, todėl plaukai tampa lyg šiaudiniai. Ir ne tik mirusiųjų, kartais ir pati po balzamavimo pastebiu, kad mano plaukai primena šiaudus.
– Ar lavonai gadina orą?
– Taip, bet ne visada.
– Ar tiesa, kad laužote mirusiųjų kaulus, jeigu miršta, pavyzdžiui, iškeltomis rankomis?
– Ne, kaulų nelaužome, bet tenka „laužyti“ lavono sustingimą.
– Kiek trunka kremavimas?
– Paprastai nuo vienos iki keturių valandų. Viskas priklauso nuo mirusiojo svorio.
– Ar neseniai mirusiam asmeniui gali pasireikšti alerginė reakcija?
– Ne. Mirus sustoja visos gyvybinės funkcijos. Smegenys nedirba. Imuninė sistema su niekuo nekovoja, nes... esate negyvi.
– Ar galima išsaugoti mylimo žmogaus tatuiruotes?
– Taip, tai įmanoma padaryti.
– Kaip greitai reikia atlikti balzamavimą?
– Jeigu mirusiojo artimieji pageidauja balzamavimo, šią procedūrą reikia atlikti kuo skubiau. Idealiausia – praėjus valandai ar dviem po mirties, kol kraujas dar nesukrešėjo ir yra skystas. Tokiu atveju lengviau pripildyti kūną formaldehido tirpalo.
– Kaip pavyksta pasiekti natūralios išvaizdos naudojant kosmetiką, jeigu oda yra sustingusi?
– Taip, cheminiu preparatu apdorota oda yra kieta ir truputį šalta palietus. Kad oda būtų panaši į gyvo žmogaus ir šiek tiek drėgna, naudoju specialius kremus.
– Kaip užmaskuojate dideles mėlynes?
– Tokiais atvejais reikia atlikti keletą veiksmų. Iš pradžių mėlynes pašaliname balinamąja priemone, o tada pažeistą vietą ištepame kreminiu makiažo pagrindu.
– Ar patys perkate visus reikalingus gaminius? O galbūt gaunate tam tikrą kreditą produkcijai įsigyti?
– Visais reikmenimis pasirūpina laidojimo namai.
– Kuo kvepia balzamavimo skystis?
– Toksiškais chemikalais. Jis yra nepaprastai pavojingas ir itin kancerogeniškas.
– Ar balzamavimo metu kiekvieną kartą dėvite vis kitą kaukę? Ar dirbant jaučiamas chemikalų kvapas?
– Ne, dėviu tik respiratorių. Jeigu pradedu kažką užuosti, suprantu, kad atėjo laikas pakeisti filtrą.
– Ar ruošdama palaikus vadovaujatės prietarais?
– Mano tėtis visada sako, kad jeigu atkeliauja kūnas sukryžiuotomis kojomis, neverta skubėti nusimesti darbo drabužių, nes greitai gausi dar vieną užsakymą. Mano mėgstamiausias prietaras, kurio laikausi nuo vaikystės, yra šis: pravažiuojant kapines reikia sulaikyti kvėpavimą, kad neįkvėptum neseniai mirusio žmogaus sielos.
– Ar teko gauti prašymą padaryti taip, kad mirusiojo veide atsirastų plati šypsena ir matytųsi dantys?
– Neteko.
– Kas nutinka vyriškiems lytiniams organams?
– Kai dirbu aš, nieko nenutinka jokiems lytiniams organams. Juos tik nuplaunu. Kartais pašalinu kateterį, bet tikrai nedarkau kūno. Tiesą sakant, mes net neišimame silikoninių krūtų implantų, nes juk kažkas už juos sumokėjo apvalią sumelę.
– Ar kada nors tvarkėte giminaičio ar draugo kūną?
– Taip. Tvarkė ir tėtis. Man yra didelė garbė pasirūpinti mylimais žmonėmis. Beje, ketinu balzamuoti ir savo tėčio palaikus.
– Ar stambesnio kūno sudėjimo žmonėms tenka užsakinėti specialius karstus?
– Asortimentas pakankamai platus. Visiems kažką surandame.
– Kodėl mirusiųjų nosys užkimštos vata?
– Vata užkemšame kūno angas, nes po mirties dėl susikaupusių dujų iš angų pradeda tekėti skysčiai.
– Kodėl po trauminės mirties žuvusiojo kūnas apvyniojamas polietileno plėvele ir tik tada apvelkamas drabužiais?
– Šiuo atveju tai ne polietileno plėvelė, o plastikinis kombinezonas. Mūsų laidojimo namuose jie naudojami kiekvienu balzamavimo atveju, kai mirusysis bus lankomas. Plastikas sukuria barjerą tarp kūno ir drabužių, nes kartais iš lavono gali išsiskirti skysčių.
– Koks yra dažniausiai šioje profesijoje pasitaikantis mitas?
– Žmonės mėgsta tvirtinti, kad negyvėlio kūnas gali tiesiog imti ir atsisėsti. Taip, lavonas po mirties gali truputį trūkčioti, bet atsisėsti – niekaip.
– Ar daug laiko praleidžiant su mirusiaisiais sumažėja mirties baimė? O gal kaip tik padidėja?
– Manau, kad dirbdama šį darbą pradėjau ramiai suvokti mirties neišvengiamybę.
– Ar būna, kad velionio kirpėjas ar kirpėja ateina į laidojimo namus ir paskutinį kartą sutvarko šukuoseną?
– Mūsų laidojimo namuose taip nutinka labai dažnai. Atvirai kalbant, mes skatiname tokią praktiką, nes niekas nesutvarkys plaukų geriau už asmeninę kirpėją.
– Jeigu ant jūsų stalo atsiduria translytis asmuo, kuriam dar nebuvo iki galo atlikta lyties keitimo procedūra, naudodami kosmetikos priemones atsižvelgiate į mirusiojo pageidautą lytį ar biologinę lytį?
– Atsižvelgiu į tą lytį, kokiai save priskyrė mirusysis. Nieko čia sudėtingo.
– Ar po balzamavimo mirusiojo šeimos narys gali ateiti į laidojimo namus ir aprengti kūną?
– Taip, galima ateiti ir padėti aprengti palaikus. Tiesiog kartu turi būti laidojimo namų darbuotojas, kad prižiūrėtų ir padėtų.
– Ką darote tokiu atveju, jeigu moteris miršta išsidažiusi?
– Jei kūnas bus iš karto kremuojamas, makiažą palieku. Jeigu palaikai bus šarvojami, guldomi į karstą ir lankomi, mūsų laidojimo namuose taikoma praktika yra nuvalyti makiažą. Balzamavimo proceso metu aš keletą kartų numazgosiu kūną, todėl jis bus švarut švarutėlis. Vėl aprengusi mirusiąją, galiu padaryti kokį tik nori makiažą. Klientai netgi gali atsinešti savo kosmetinę!
– Ar galima atsisakyti ruošti vaikų ir kūdikių kūnus?
– Jeigu kyla tokios mintys, ši profesija greičiausiai ne jums. Teoriškai galima rinktis, bet manau, kad neturėtume to daryti.
– Ar reikia balzamuoti palaikus, jeigu jie bus kremuojami?
– Ne. Balzamavimas nėra kažkokia įstatymu numatyta prievolė. Kita vertus, laidojimo namų darbuotojai gali pareikalauti, kad būtų atliktas balzamavimas, jeigu artimieji nori pašarvoti kūną.
– Kam reikalingas lūpų ir veido vaškas?
– Vadinamojo lavono muilo paskirtis – užmaskuoti traumas. Lavono muilą galima naudoti, pavyzdžiui, šautinei žaizdai paslėpti. Taip pat galima pagrąžinti išdžiuvusias lūpas, atkurti nusilupusį paviršinį odos sluoksnį. Taip gali nutikti rankoms, plaštakoms, paakiams, visam veidui.
– Kaip galima išmokti mažiau bijoti mirties?
– Neignoruokite mirties. Tai vienintelis mums visiems bendras dalykas.
– Kaip prie kūno privirtinate nupjautą ar nukirstą galvą?
– Tokiais atvejais galvą būtina pritvirtinti prie kūno prieš pradedant balzamavimą, be to, kūnas ir galva balzamuojami atskirai, nes būna sunaikinta daug kraujagyslių. Galvai pritvirtinti galima naudoti metalinį arba medinį kaištį.
