Šis neįprastas moters poelgis buvo atliktas žurnalistikos tikslais: G. Steinem apsimetinėjo „Playboy“ zuikučiu bendradarbiaudama su žurnalu „Show“, kad atskleistų tikrąją tiesą, ką reiškia dirbti garsiajame Niujorko „Playboy“ klube, įsikūrusiame adresu 59-oji East gatvė 5. (Pradinis klubas užsidarė 1986 m., o 2018 m. bandymas atgaivinti šį verslą buvo nesėkmingas – naujasis klubas užsidarė vos po metų, 2019-aisiais.)
Savo tyrimo metu garsioji feministė atsidūrė pasaulyje, pilname moterų dirbtinai padidintomis krūtinėmis, kurios gaudavo mažą atlyginimą ir dėvėjo labai mažai kūno dengiančius drabužėlius. Visas pikantiškas „Playboy“ klubo užkulisių detales ji išklojo dviejų dalių dienoraščio formato straipsnyje „A Bunny’s Tale“ („Zuikučio istorija“), kuris buvo išspausdintas žurnalo „Show“ 1963 m. gegužės ir birželio numeriuose.
Klube G. Steinem įsidarbino išgalvotu vardu ir pavarde. Laikraštyje ji rado skelbimą, kurio autoriai ieškojo „21–24-erių metų amžiaus gražių ir malonių merginų“, tad nuėjo į atranką „Playboy“ klube, nešina būtinu atributu – „maudymosi kostiumėliu arba triko“.
Pasivadinusi Marie Catherine Ochs, G. Steinem susikūrė naują tapatybę, nurodė gerokai mažesnį amžių ir gyvenimo aprašyme pažymėjo, kad dirbo padavėja Londone bei samdoma šokėja Paryžiuje.
„Pateikiau savo tikrąjį adresą, telefono numerį ir kūno matmenis, – straipsnyje rašė G. Steinem. – Gimimo diena taip pat vienoda, tik Marie jaunesnė ketveriais metais, be to, ji baigė tą pačią mokyklą ir koledžą, tačiau mokslais per daug nesusižavėjo.“
Vos įėjusi į pastatą, ji susidūrė su požiūriu, jog moteris tėra daiktas: apsaugininkas pakvietė ją žodžiais „Eikš čia, zuikeli“, o pokalbio dėl darbo metu moteris ne kartą buvo raginama „nusivilkti paltą“.
Ji sulaukė priekaištų dėl savo amžiaus ir buvo priversta pasitaisyti kostiumą, kad matytųsi daugiau krūtinės. G. Steinem išsamiai aprašė kiekvieną lėkštos atrankos žingsnį. Iš pradžių jai buvo pasakyta, kad „yra siaubingai sena“ (gyvenimo aprašyme ji nurodė, jog yra 24-erių metų amžiaus, nors iš tikrųjų jai buvo 28-eri).
Atrankos metu ją supo merginos, „apsivilkusios tik bikinio tipo kelnaites“ ir „apsiavusios šviesiai violetinio atlaso aukštakulnius“. Jos stoviniavo valandų valandas, blyksint fotoaparatams. Galiausiai G. Steinem įsispraudė į šviesiai mėlynos spalvos atlaso zuikučio kostiumą.
„Jis buvo toks aptemptas, kad užtrauktukas sugnybo nugaros odą, – rašė moteris. – Drabužių prižiūrėtoja liepė man įkvėpti ir vėl pamėgino užtraukti kostiumą. Šį kartą viskas praėjo sklandžiai. Ji atsitraukė ir pažvelgė į mane kritišku žvilgsniu. Užpakalinėje dalyje buvo tokia didelė iškirptė, kad matėsi mano klubo kaulas ir dalis baltos sėdynės.“
Ir tai dar ne viskas.
„Liemens kaulai švietė taip, jog Scarlett O’Hara būtų išbalusi iš baimės, o visas kostiumas buvo specialiai pasiūtas tam, kad kuo daugiau „mėsos“ atsidurtų ties krūtine.“
Kol garsioji feministė pratinosi prie naujai atrastų savo kūno linijų, drabužių prižiūrėtoja po krūtimis prigrūdo plastikinių cheminio valymo maišelių, kad krūtinė atrodytų didesnė. Neilgai trukus G. Steinem sužinojo, jog šiam tikslui naudojami ir kiti daiktai, pavyzdžiui, popierinės nosinės, porolonas, vilna, sportinės kojinės, šilkiniai šalikai, higienos įklotų puselės.
Visgi G. Steinem atitiko zuikučio šabloną, todėl jokių išsamesnių pokalbių neprireikė. Jos išvaizda buvo tinkama, ir ją priėmė į darbą. „Strykt pastrykt, aš zuikutis!“ – pašmaikštavo ji.
G. Steinem turėjo praeiti „zuikučių mokymus“
Kol buvo tvarkomi kai kurie formalumai, pavyzdžiui, jai reikėjo pateikti Marie vardu išduoto gimimo liudijimo kopiją ir socialinio draudimo numerį (šį reikalavimą G. Steinem sėkmingai užvilkino), naujajam zuikučiui teko pasitikrinti sveikatą, įskaitant „lytinių organų“ apžiūrą. Paklausus, kam to reikia, jai buvo atsakyta: „Patikra yra nemokama ir atliekama visų labui.“
„Susidarė įspūdis, kad pastaruoju metu nemažai laiko praleidau arba nusirenginėdama, arba laukdama, arba nusirenginėdama ir laukdama“, – taip savo vizitą pas „Playboy“ paskirtą gydytoją apibūdino ji. Taip pat G. Steinem turėjo nueiti į Sveikatos departamentą ir persišviesti krūtinės ląstą.
Neradus jokių sveikatos trūkumų, prasidėjo zuikučių mokymai, kuriuos sudarė kosmetikos naudojimo patarimai, Zuikučių biblijos studijos, Mamos zuikės paskaita, Tėčio zuikio paskaita, Zuikučių mokykla, elgesio klube mokymai ir rašytinis testas (G. Steinem tyčia pridarė klaidų, kad labai neišsiskirtų, bet vis tiek surinko daugiausia balų savo grupėje).
Ji gavo prieigą prie didžiausių „Playboy“ pasaulio paslapčių
Apsirengusi zuikučio kostiumu, G. Steinem infiltravosi į vidinį „Playboy“ pasaulį ir atskleidė daug kam nežinomą tiesą. Moteris netrukus suprato, jog už džiaugsmingos išvaizdos („Zuikučiai visada turi atrodyti linksmi ir gerai nusiteikę“) slypi baime paremta sistema, kupina nuolatinių grasinimų skirti drausminę nuobaudą ar rizikos gauti prastą darbo įvertinimą iš „slaptųjų pirkėjų“. Beje, zuikučių atlyginimas nė iš tolo nesiekė žadėtųjų 200–300 JAV dolerių per savaitę (šiandien ši suma atitiktų maždaug 1 700–2 600 JAV dolerių).
Zuikučių finansinės išlaidos šokiravo nuo pat pradžių. Merginos turėjo už savo pinigus pirkti aukštakulnius (kulniukų ilgis – mažiausiai 7,5 cm), kasdien mokėti 2,5 JAV dolerio (dabar tai būtų apie 21 JAV doleris) už kostiumo priežiūrą ir po 5 JAV dolerius už nailoninių pėdkelnių porą, kurias reikėdavo išmesti vos prairus.
Vienintelė priežastis, kodėl zuikučiai gaudavo 50 JAV dolerių (dabar – apie 430 JAV dolerių) per savaitę, buvo tuometinis Niujorko minimalaus darbo užmokesčio įstatymas, o didžiąją dalį arbatpinigių pasiimdavo įstaiga.
„Jeigu pavykdavo išprašyti klientų nupirkti gėrimų, klubas pasiimdavo 50 proc. nuo gėrimų už pirmuosius 30 JAV dolerių, 25 proc. nuo 60 JAV dolerių neviršijančios sumos ir 5 proc. nuo didesnės sumos. Grynaisiais gauti arbatpinigiai mums priklausė iki paskutinio cento, bet jei akivaizdžiai parodytume, kad pageidaujame grynųjų, mus atleistų iš darbo. Be to, kai kuriose klubo vietose, pavyzdžiui, drabužinėje, arbatpinigių niekas neduodavo“, – rašė G. Steinem.
Dėl tokių taisyklių pinigai dažnai būdavo vagiami iš asmeninių spintelių, o oficiantų padėjėjai su zuikučiais ieškodavo progų nugvelbti daugiau grynųjų, kuriuos paskui pasidalindavo.
G. Steinem pavyko apsimetinėti zuikučiu visą mėnesį
Mažas užmokestis tik dar labiau paaštrino pažeminimą, kurį tekdavo patirti dėl zuikučius akimis ryjančių vyrų. Prisigėrę klubo lankytojai siūlydavo raktus nuo viešbučio kambario arba pinigų, bet kad ir kas benutiktų, zuikučiai privalėjo laikytis griežtai apibrėžtų pokalbio ir elgesio taisyklių. Pavyzdžiui, vadinamoji zuikučio stovėsena (modelio poza atkišus klubą į priekį) ir zuikučio pasilenkimas (tam tikras gėrimų statymo ant žemų staliukų būdas išlenkiant nugarą). „Jaučiausi kaip kvailė“, – apie šių judesių darymą rašė G. Steinem.
Taip pat jai teko valandų valandas praleisti vilkint nepatogią uniformą.
„Po darbo pamainos pėdos būdavo taip ištinusios, kad kitą dieną vos apsiaudavau privalomus aukštakulnius, o ties liemeniu, kur kostiumas labiausiai verždavo, ant kūno užsivyniojau marlės“, – pasakojo moteris.
Nors „Playboy“ zuikučiu dirbo neilgai, G. Steinem prireikė apsilankyti pas medikę, prižiūrėjusią „visų šou merginų“ pėdas, kuri jai pasakė: „Dirbant tokį darbą, pėdos neišvengiamai padidės keliais dydžiais.“
G. Steinem nuolat kankino baimė būti išaiškintai, kad nepateikė reikalingų dokumentų, ar pastebėtai pažįstamų žmonių, tačiau savo paslaptį jai pavyko išsaugoti maždaug mėnesį.
Jos dviejų dalių žurnale papasakota istorija sulaukė tokio didelio pasisekimo, kad buvo laikoma savotiška revoliucija. Tai yra nuostabus pirmo asmens žurnalistinis pasakojimas, atskleidžiantis, kaip Hugh Hefnerio imperija atrodė iš tikrųjų. 1985 m. pagal G. Steinem straipsnį buvo sukurtas televizijos filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko aktorė Kirstie Alley. Beje, vėliau garsioji feministė savo istoriją paskelbė iš naujo, pavadinusi „I Was A Playboy Bunny“ („Buvau „Playboy“ zuikutis“).
