Kaip rašoma pranešime spaudai, pasveikinti autorės atvyko aktorė Kristina Savickytė-Damanskienė, atlikėjas Arnoldas Lukošius, fotografė Neringa Rekašiūtė, komunikacijos specialistas Saugirdas Vaitulionis, žurnalistas ir keliautojas Orijus Gasanovas, žurnalistė ir rašytoja Agnė Pačekajė, publicistas Andrius Užkalnis su gyvenimo drauge Fausta Marija Leščiauskaite ir kiti.

„Daug kas sakė, kad novelės „neparsiduoda“, – prisipažino Akvilė Kavaliauskaitė. – Man knyga vis dar yra šventas dalykas. Turiu darbą, ir ne vieną. Nesiruošiau iš knygos praturtėti. Bet praturtėjau. Tekstus brandinau ilgai, jais džiaugiuosi, nes į nieką nesidairiau, rašiau taip, kaip pati norėjau. Ir jau gaunu atgalinį ryšį: žmonės novelėse randa save, pagalvoja apie dalykus, niuansus, apie kuriuos niekada anksčiau nebuvo susimąstę. Visas noveles rašydama galvojau apie jausmus, kurių dar nesugebėjau sau įvardinti žodžiais. Galbūt jausmai yra ir kieno nors kito. Jei taip – tai man bus didžiausia dovana.“

Renginio vedėjas aktorius Andrius Bialobžeskis autorės ironiškai klausė, ši knyga „popsas“ ar „rimtoji literatūra“. „Nei viena, nei kita. Knyga nėra rožiniai rašinėliai, skirti tuščiai pakikenti, bet nėra ir traktatas, – knygoje išnašų nerasite, – juokaudama atsakė Akvilė. Ir prisipažino noveles rašiusi žmogui, kuris ieško, kuriam įdomu pamatyti pasaulį skirtingais pjūviais – Iš tiesų metų metus save tobulinęs žmogus pamiršo, kas įgimta: nebeužmiega be vaistų, nesugeba išbūti tyloje, savo kūną vertina ne kaip gyvybei būtiną elementą, o kaip reprezentacijai skirtą plakatą.“

Akvilė mano, kad novelių žanras, kuris dabar šiek tiek primirštas, turėtų vėl sulaukti dėmesio, nes yra labai tinkamas mūsų laikmečiui, kai visi skuba ir negali susikaupti: „Vis girdžiu žmones skundžiantis, kad perskaito romano pradžią, o kai vėl randa laiko paimti į rankas, jau būna pamiršęs, apie ką jis. Noveles gali skaityti po vieną, susikaupti trumpai, pagalvoti. Pati jų skaitau labai daug, todėl net keista, kad Lietuvoje šis žanras nėra labai populiarus.“

Pirmąjį šios knygos tekstą Akvilė Kavaliauskaitė parašė po netikėtos pažinties su kvėpavimo mokytoja. „Kuo tu stebiesi? Niekas dabar nebemoka normaliai kvėpuoti", – paaiškino ši. Ironiški, neregėtų fantazijų pilni tekstai kviečia į kelionę po žmogaus jausmus ir jų atspalvius, pražystančius tam tikru suvokimo momentu. Novelių herojai – skirtingi: nuo smalsaus vaiko iki paskutinįkart scenoje vaidinančio aktoriaus; nuo pasakiškos vaizduotės režisieriaus iki statybininko, kurio didžiausias gyvenimo pasiekimas – nebaigtas lėktuvas. Bet išorė, kūnas, – nelabai svarbu. Svarbiausia, kas darosi tų žmonių galvose, nes jei ne kūnas, esame tik tai, ką jaučiame.

Viršelį novelių rinktinei sukūrė menininkė Jolita Vaitkutė. „Kūnų“ viršelyje – iš žalumynų, laumžirgių ir vabalėlių sudėliotas autorės portretas.

Akvilės Kavaliauskaitės debiutinis romanas „Du gyvenimai per vieną vasarą“, pasirodęs 2015 metais, buvo sutiktas labai palankiai, pateko į skaitomiausių knygų dešimtukus. „Mano draugas, kuris kuria kiną, man pasakė taip: nuo akimirkos, kai padarei vieną filmą, esi pasmerktas – apie nieką kita daugiau negalėsi galvoti, tik apie tai, kaip sukurti dar vieną filmą, – kalbėjo autorė. – Panašiai yra su knygomis. Prieš penkerius metus pasirodė pirmasis mano romanas. Tada buvau jauna, vos 26-erių. Per tą laiką daug kas pasikeitė. Ir kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad rašymas yra svarbiausia, ką galiu gyvenime veikti, kad tai geriausiai moku. Gal kas nors pasakys, kad ne. Bet ką man daryti, jei esu blogiausia srityje, kurioje jaučiuosi geriausiai. Kaip tik sulaukiau žurnalistės skambučio. Ji netiesiogiai klausė, ar jaučiuosi verta parašyti knygą. Jūs pažiūrėkit, kokios šiais laikais mūsų problemos. Juokiamės ne iš to, kad žmogus padarė ką nors blogo, gėdingo, o iš to, kad parašė knygą, – praeities mąstytojai būtų šokiruoti.“

Pristatymo akimirkos: