Paulas Wheeleris (tikrasis vardas ir pavardė pakeisti) teigia matęs sekso vakarėlių, gavęs 10 tūkst. svarų sterlingų vertės sportinių automobilių vietoje arbatpinigių ir lankęsis prabangiausiuose pasaulio viešbučiuose.
Parašyti knygą vairuotoją paskatino avarija, po kurios jis negalėjo dirbti keturis mėnesius. Nepaisant fakto, kad P. Wheelerio klientų privatumą saugo konfidencialumo sutartys, vairuotojas nusprendė nelaikyti liežuvio už dantų ir išklojo visą tiesą apie turčių gyvenimo būdą bei įspūdingus savo darbo pranašumus.
„Turiu sraigtasparnio piloto pažymėjimą ir vairuotojo pažymėjimą, anksčiau dirbau vyriausiuoju virėju penkių žvaigždučių restorane“, – aiškino P. Wheeleris.
„Dirbau Anglijos, Rusijos ir Afrikos karališkosioms šeimoms. Vežiojau Rusijos ir Arabijos pusiasalio milijardierius į sekso vakarėlius brangiausiuose Londono viešbučiuose – iš karto po to, kai turtuoliai merginoms nupirkdavo įvairių daiktų už kokius 70 000 svarų sterlingų, – tęsė jis. – Jų žmonos nori iš manęs išgauti smulkmenas, tačiau aš esu ištikimas savo darbdaviams, todėl niekada joms to neišpliurpsiu.“
Vieno finansų maklerio gyvenimo ypatumus jis apibūdino taip: „Kiekvieną vakarą, kai jis grįždavo namo, jo žmona iš anksto prileisdavo į vonią vandens, o drabužius persirengti gražiai padėdavo lovos gale. Taip pat ant stalo visada garuodavo vakarienė.“
Kadangi tenka artimai bendrauti su savo klientais, P. Wheeleris stebėjo ne vieną audringą kivirčą. Knygos autorius prisiminė incidentą, kuris nutiko vieno kliento žmonai paprašius vyro nusivesti ją ir dukrą į „West End“ teatrą.
„Vieną vakarą jis lipo laiptais, o žmona sekė jam įkandin. Kai ji užsiminė apie spektaklį, vyras pusiau pasisuko, sutuoktinei prieš veidą iškėlė delną ir sušuko: „Brangioji, gal galėtum užčiaupti srėbtuvę, ką? Nors vienai prakeiktai minutei! Noriu ramiai nueiti į tualetą! Sutarėm?“
„Jis toliau lipo laiptais murmėdamas: „Kada gi ji pagaliau supras? Po velnių, juk aš vyras. Maistas, seksas, tyla. Daugiau mums nieko nereikia. Pamaitink mane ir užsičiaupk! Nieko sudėtingo, tiesa? Ji tyčia taip elgiasi, kad išvestų mane iš pusiausvyros.“
Vairuotojas taip pat paaiškino, kad su kai kuriais milijardieriais retkarčiais būna nelengva. Nemažai klientų nepaiso elementarių saugos taisyklių, pavyzdžiui, neužsisega saugos diržų.
P. Wheeleris papasakojo, kaip vieną kartą netikėtai suveikė jo vairuojamo automobilio „Rolls Royce“ stabdžiai, ir karališkojo kraujo turintys keleiviai veidais rėžėsi į salone įmontuotus ekranėlius.
Pasitaiko ir be galo šykščių milijardierių, nenorinčių sumokėti net už sudegintus degalus ar padengti kitas vairuotojo išlaidas.
„Vienai šeimai dirbu jau trejus metus, – aiškino P. Wheeleris. – Smagu žiūrėti, kaip jie žingsniuoja oro uosto terminalu, o jiems iš paskos skuba nešikai, stumiantys kalną „Louis Vuitton“ lagaminų. Nors mirk iš juoko. Kita vertus, jie nešvaisto pinigų, jų nuomone, nereikalingiems dalykams. Automobilyje, kuriuo juos vežioju, telpa degalų už 120 svarų sterlingų. Kiekvieną kartą pripylęs pilną baką, paskambinu bent dviem šeimos nariams, kad sumokėtų už degalus. Anksčiau mokėdavau iš savo kišenės, tačiau vėliau būdavo sunku atgauti pinigus. Jie užginčydavo mano nurodytas išlaidas ir siuntinėdavo pas šeimos buhalterį.“
Tiesa, vairuotojas prisipažino, jog pats jokiu būdu nesutiktų būti vežiojamas ir niekada nesamdytų nešiko, nes tiesiog įprato patarnauti kitiems, o, be to, tokie žmonės sužino per daug asmeninių paslapčių.
