Iki darbo Vytauto Didžiojo universitete, J. Greenspon dirbo Holivude – rašė scenarijus amerikietiškiems serialams ir filmams, tokiems kaip „Star Trek: The Next Generation", „The New Adventures of Robin Hood", „The Blob".
Šiandien Las Vegase užaugęs profesorius Lietuvoje gyvena jau netoli dešimties metų, per kuriuos ne tik pasiekė reikšmingų profesinių titulų akademinėje srityje, bet ir tapo vienu pagrindinių balsų, skleidžiančių žinią bei edukuojančių mūsų šalies jaunąją kartą apie populiariosios ir geek kultūros įdomumą, aktualumą bei svarbą.
– Nuo Las Vegaso iki Lietuvos. Kaip pirmąjį kartą atsidūrėte čia?
– Profesine prasme Baltijos šalyse esu jau beveik 20 metų. Tuo metu, prieš du dešimtmečius, buvau scenaristas ir Amerikos rašytojų gildijos (angl. Writer's Guild) narys Holivude. Rašiau keliems TV serialams ir nepriklausomiems prodiuseriams. Vienas iš šių serialų vadinosi „The New Adventures of Robin Hood" (liet. „Naujieji Robino Hudo nuotykiai") ir jis buvo filmuojamas būtent čia.
– Tad, vis dėlto, kaip sėkmingas Holivudo scenaristas nusprendė visą tai palikti ir persikraustyti į Lietuvą?
– O ar taip nepasielgtumėte ir jūs? Iš tiesų, tuo metu aš nusprendžiau, kad gyvenime noriu nuveikti kiek daugiau ir mokymas atrodė kaip tinkamas kelias man. Dėl šios priežasties, daug ir sunkiai dirbau, kad šiandien būčiau tuo kas esu – docentu čia, Lietuvoje, studentus mokantis apie dalykus, kuriuos labai mėgstu. Tai – populiarioji kultūra, filmų istorija, mokslinė fantastika, kūrybinis ir scenarijų rašymas.
– Kaip pasirinkote darbo vietą? Ar Vytauto Didžiojo universitetas buvo vienintelis pasirinkimas tuo metu?
– Ne, VDU nebuvo vienintelis mano pasirinkimas. Tuo metu sulaukiau pasiūlymų iš daugelio skirtingų vietų. Kai kurios jų buvo įsikūrusios sostinėje. Tačiau VDU buvo tas universitetas, kuris atitiko mano turėtą viziją, o ir Kaunas, kaip vieta gyventi, man patiko nuo pat pradžių.
– Ar tiesa, kad jūsų silpnybė – komiksai?
– Tikrai taip! Aš dievinu komiksus, superherojus, mokslinę fantastiką, apskritai fantastiką ir visą geek kultūrą bendrai. Kai augau Las Vegase, tikrinti vietos knygynų, besispecializuojančių komiksų, fantastikos ir mokslinės fantastikos srityse, lentynas, buvo bene mėgstamiausias mano užsiėmimas. Valandų valandas galėdavau praleisti vartydamas senus, kiek apšepusius knygų viršelius ir taip atrasdamas seniai pamirštas mylimų autorių knygas.
– Kur ir kaip prasidėjo ši mažo berniuko, o dabar profesoriaus, kelionė iš vieno knygyno į kitą?
– Viskas prasidėjo nuo vienos knygos – „Superman: from the 30s to the 70s" (liet. „Supermenas: nuo 30-ųjų iki 70-ųjų"). Aš neįsivaizduoju iš kur ir kaip ją gavau, tačiau septynmetį ar aštuonmetį mane ji tiesiog prikaustė. Tai buvo mano pirmasis susipažinimas su klasikiniais Supermeno blogiečiais, tokiais kaip Lex Luthor ar Braniac, Bizarro ir net Mr. Mxyzptlk.
Savo originaliąją knygos kopiją skaičiau tiek kartų, kad sugebėjau visiškai nudėvėti jos viršelį. Tačiau nepasidaviau ir gelbėdamas knygą bei kiek įmanoma stengdamasis atkartoti originalųjį viršelį, savo rankomis pagaminau naująjį.
Tuo metu mano gyvenime atsirado ir kitų reikšmingų komiksų, tačiau kitas, turėjęs išskirtinai didelę įtaką man, buvo „Ghost Rider #35". Tai buvo pirmoji komiksų knyga, kurią įsigijau už savo paties pinigus. Ji ne tik pažadino pomėgį komiksų ir knygų kolekcionavimui, bet taip pat ir motociklams.
Po šio pirmojo „Ghost Rider" numerio aš susipažinau su bendraamžiu Aaron, taip pat dideliu mokslinės fantastikos ir komiksų knygų mylėtoju. O susipažinome mes todėl, kad vienos išvykos metu abu sėdėjome mokyklinio autobuso gale ir skaitėme. Šiandien, praėjus daugiau nei 40 metų, jis vis dar yra vienas geriausių mano draugų, iki šiol man patariantis bei rekomenduojantis, kokius komiksus turėčiau perskaityti.
– Ar galima teigti, kad komiksai ir fantastinė literatūra buvo pradinis taškas, nukreipęs jus kūrybinio rašymo keliu?
– Taip! Nepasotinamas skaitytojas buvau nuo pat darželio laikų. Apart komiksų, dėka knygų mugių ir vidurinės mokyklos mokytojų man atsivėrė ir mokslinės fantastikos novelių pasaulis. Tiesa, fantastinės knygos buvo mano pomėgių sąraše nuo pat ankstyvos vaikystės. Viena iš pirmųjų mano favoričių – „The Shark in Charlie's Window" (liet. „Ryklys Čarlio lange"). Ją, po tiek laiko, kartu su savimi pasiėmiau net ir prieš devynerius metus keldamasis į Europą. Knygos siužetas sukasi aplink berniuką, kuris, dėka netikėto mokslinio įvykio, tampa skraidančio ryklio šeimininku. Juk tokiam siužetui tiesiog neįmanoma neatsispirti, tiesa?
Vėliau, būdamas jaunas paauglys, atradau autorės Ann McCaffrey knygą „The Dragonriders of Pern" ir staiga epinis fantazijų pasaulis prieš mane atsivėrė visu grožiu. Visi šie ir dar daugelis kitų skaitinių mane privedė iki tokio taško, kad nuo mėgavimosi kitų istorijomis aš pradėjau norėti kurti savąsias. Rašydavau „Dungeons&Dragons" stalo žaidimo įkvėptas istorijas savo draugams, kūriau išgalvotas pasakas apie ateivius ir dinozaurus, drakonus ir erdvėlaivius, o atėjus vidurinės baigimo momentui jau žinojau, kad noriu rašyti ir toliau kurti istorijas. Tad su šiuo tikslu galvoje, baigęs mokyklą persikėliau į Holivudą, kur susipažinau su mokslinės fantastikos ir fantastikos profesionalais, tokiais kaip Steven R. Boyett ir Jessie Horsting. Taip pat ir komiksistais – Len Wein, Marv Wolfman ir daugeliu kitų.
– Nuostabu, kad tai, kuo susidomėjote vaikystėje, iki šiol išlaiko pilną jūsų dėmesį. Kaip jums pavyko tai išsaugoti?
– Iš tiesų, mums augant kiti pomėgiai atitraukia dėmesį nuo mūsų vaikystės svajonių ir fantazijų. Mokslinėje fantastikoje yra toks terminas – sensawonder, sudarytas iš trijų anglų kalbos žodžių sense of wonder (liet. stebuklo pojūtis). Sensawonder – tai keistas, nuostabus, džiaugsmingas, vaikiškas jaudulys ir entuziazmas, apimantis besileidžiant į fantastinius, išgalvotus pasaulius. Pasaulius, kurie šiandien tampa vis labiau priimtinesni didesnei visuomenės daliai. Pasaulius, kuriuos šiandien apima mūsų vadinamoji geek kultūra.
Augant tampa sunkiau išlaikyti sensawonder. Pasiduoti jauduliui kino teatre išvydus savo mėgstamiausią superherojų, ar perskaičius komiksų knygą pasiduoti nekantrumui ir su dideliu jauduliu laukti kito mėnesio numerio. Bet dėl šio jausmo tikrai verta pasistengti!
Asmeniškai aš, pradėjęs šią kelionę jau labai seniai, turėjau akimirkų, kuomet buvau praradęs savo sensawonder. Tačiau visada koviausi su savimi, kad šį pojūtį susigrąžinčiau. Ir per visus šiuos periodus, kaip Dantė turėjo Virgilijų, lydintį jį per devynis pragaro ratus, taip ir aš šalia savęs turėjau žmones, kurie neleido prarasti šio nuotaikingo požiūrio ir jausmo. Tie žmonės man labai svarbus ir todėl, kad būtent jie išlaikė mane kelyje, kuris galiausiai atvedė mane į Kauną, į Lietuvą.
– Natūralu, kad JAV komiksų ir mokslinės fantastikos hobiui patenkinti buvo visos sąlygos. Tačiau kokią komiksų kultūrą jūs radote čia, Lietuvoje?
– Kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą ir pradėjau kalbėti apie komiksus, žmonės į mane žiūrėjo keistai. Komiksų veikėjus jie žinojo nebent iš filmų, ar tiesiog iš populiariosios kultūros. Kai klausdavau apie komiksus, „Disney" būdavo vienintelis dalykas, ką kai kurie buvo skaitę. Na, o jei žmonės ir buvo skaitę superherojų komiksus, tai tik todėl, kad jie buvo juos gavę iš kažkur kitur.
Kalbant apie mokslinę fantastiką, vienas leidybos bendruomenės narys man yra sakęs, kad mokslinė fantastika Lietuvoje tiesiog neparsiduoda. Vis dėlto, knygos tuo metu buvo iš tiesų brangios, tad bet kuriuo atveju jų buvo pardavinėjama labai nedaug.
Šiandien Lietuvoje aš gyvenu jau aštuntus metus. Per šį laiką įsimylėjau tiek gamtą, tiek žmones, todėl labai džiaugiuosi, kad komiksų knygos ir geek kultūra tampa tikrai svarbiu dalyku. Taip pat džiaugiuosi tokio pobūdžio renginių, kaip „Comic Con Baltics" atsiradimu. Šis populiariosios kultūros renginys žengė reikšmingą žingsnį į priekį, sukurdamas įtraukiančią erdvę visiems, kurie save nors kiek laiko geek'ais. Galiausiai, dar labiau džiaugiuosi, kad prie šio edukacinio proceso pakvietė prisidėti ir mane.
– Puiku, kad užsiminėte! Ar tiesa, kad startuojate su nauja, komiksų ir populiariosios kultūros laida, skirta Baltijos šalių auditorijai?
– Taip! Ji vadinasi „Generation Geek" (liet. „Geek karta") ir pirmąjį jos epizodą jūs jau galite rasti „Comic Con Baltics" Youtube kanale. Tikiu šiuo projektu ir manau, kad jis gali tapti tašku, aplink kurį bursis Baltijos šalių geek'ų bendruomenė.
Tiesą sakant, mano ilgalaikė svajonė yra turėti savo į geek'us orientuotą kavinę-barą, kuriame galėtų rinktis bendraminčiai. Iki tol, tikiu, kad šis vaizdo įrašų formatas turės patenkinti poreikį susiburti. Ir vis dėlto aš įsitikinęs, kad mano kavinė / knygynas / žaidimų centras vieną dieną tikrai atvers duris!
– Kodėl verta sekti ir laukti šių laidų? Ką žiūrovai galės pamatyti?
– Mes visi esame girdėję apie kartas X, Y, Z, ar kitokius pavadinimus, skirtus žmonių grupėms suklasifikuoti. Tačiau „Generation Geek" (liet. „Geek karta") yra ne apie amžių, bet apie minties būseną, apie pomėgius. „Generation Geek" auditorija galite būti ir jūs, ir aš, ir bet kas, kam įdomu keisti ir laukiniai, fantastiniai ir moksliniai dalykai, keturių spalvų superherojai ar sėkmingiausi pasaulio filmai. Nereikia būti šių temų ekspertu. Priešingai, jūs galite net neturėti jokių žinių apie komiksus ar filmus! Jūs tik turite būti smalsūs ir susidomėję, o įtraukiančiu turiniu ir žiniomis pasirūpinsime mes. „Comic Con Baltics", inicijuodami „Generation Geek", siekia, kad aš, profesiorius Jaq, išmokyčiau jus apie geek kultūrą.
Tad kviečiu prisijungti ir sekti savaitines laidas. Taip pat – nebijokite parašyti, pradėti diskusiją, užduoti jums rūpimus klausimus, ar pasidalinti įdomia naujiena iš populiariosios kultūros pasaulio.
Taip pat, visi komiksų, mokslinės fantastikos ir filmų gerbėjai gyvai mane sutikti ir padiskutuoti galės rugsėjo 21-22 dienomis, populiariosios kultūros renginio „Comic Con Baltics" metu LITEXPO parodų rūmuose, Vilniuje.
