Danielius populiariame sostinės manikiūro salone išsiskiria ne tik dėl to, kad yra vaikinas, bet ir dėl savo ryškios, ranką bei nugarą puošiančios tatuiruotės. Anot pašnekovo, šis kūno piešinys klientes neretai stebina ne ką mažiau, nei faktas, kad joms manikiūrą netrukus atliks būtent jis.
Nuo vaikystės apie tatuiruotę svajojęs Danielius ją kuria iki šiol – kas dvejus metus ją papildo naujais ornamentais. Greta amžinai išraižytų kūno piešinių yra ir pora sakinių graikų kalba, neleidžiančių jam nuleisti rankų net tada, kai tampa labai sunku. Viena iš frazių vilniečiui primena apie tai, kad gyvenime niekada negalima pasiduoti, kita – apie nesigręžiojimą atgal, nestovėjimą vietoje ir judėjimą tik į priekį.
Būtent tokiomis gyvenimo taisyklėmis Danielius vadovaujasi ir savo darbe. Pašnekovas, kuris ėmėsi tarp moterų populiaraus amato, tikina niekada savęs dėl to nestabdęs. Priešingai – jis sako atradęs profesiją, kurioje jaučiasi tarsi žuvis vandenyje ir gali nuolat tobulėti. Rengtis seminarus, mokyti kitus manikiūro subtilybių Lietuvoje ir užsienyje – vienas iš Danieliaus užmojų netolimoje ateityje.
Niekada dėl savo gebėjimų nosies nerietęs grožio specialistas nesipuikuoja ir po savo debiuto, kai pirmąją vietą tarptautiniame manikiūrininkų čempionate pelnė net penkiose skirtingose kategorijose. Pagrindinį prizą – kelionę į Kiprą ir kelialapį į kitą profesionalų konkursą pelnęs Danielius sako, kad kartais jam kirba mintis, kodėl to nesiėmė anksčiau.
„Matyt, gyvenime viskas nutinka savu laiku. Anksčiau aš nieko apie tai nežinojau. Viskas, kas buvo priauginta merginų išvaizdoje man labai nepatiko. Galbūt todėl, kad tai buvo atlikta netinkamai, pavyzdžiui, priauginti nagai būdavo stori, nedailūs. Na, o dabar pats tuo užsiimu, tačiau tikrai tokių nagų nedarau“, – juokiasi Danielius, kuris net ir už darbo ribų visada atkreipia dėmesį į moterų nagus.
– Danieliau, papasakok, kaip klostėsi tavo gyvenimas iki šio darbo? Kokias profesijas esi išbandęs, kol galiausiai radai tą, kuri tau labiausiai patinka?
– Užaugau Vilniuje ir čia gyvenau iki 8-os klasės. Netrukus po to mama mane išsivežė į Angliją. Ten gyvenau, mokiausi ir dirbau apie 7-erius metus. Mokiausi IT srityje, vėliau pasirinkau kryptį, susijusią su puslapio kūrimu, grafikos dizainu. Deja, darbo pagal profesiją neradau, todėl Anglijoje teko dirbti parduotuvėje, sandėliuose. Po to ieškojau kiek geresnio darbo. Vienu metu tiesiog viskas nusibodo ir grįžau į Lietuvą. Čia tai pat bandžiau susirasti darbą pagal savo profesiją, bet dažniausiai prašoma turėti darbo patirties. O iš kur jos gauti, kai be jos neima į darbą? Netrukus po to išvažiavau dirbti į Vokietiją, sandėliuose ir vėl praleidau metus laiko. Dirbau ir Olandijoje, bet vėl grįžau į Vokietiją. Galiausiai nusibodo emigranto dalia ir grįžau į Lietuvą, norėjau čia įsikurti.
Kažkodėl mane Lietuva visada traukė. Čia dirbau ir taksistu, ir padavėju, ir automobilių plovykloje. Šiek tiek dirbau ir pagal specialybę, bet neilgai. Net Gariūnuose buvau kioską atsidaręs, pardavinėjau elektroniką. Kadangi ten darbas trunka tik pusę dienos, ėmiau ieškoti, kuo užsiimti daugiau, nes nenorėjau švaistyti laisvo laiko. Netrukus po to man siūlė įsidarbinti apsauginiu, fabrikuose ar sandėliuose, bet už minimumą dirbti nenorėjau. Galiausiai mano mergina, kuri jau ilgus metus dirba su nagų priežiūra, pasiūlė tuo užsiimti ir man.
– Kaip tau ši idėja pasirodė iš pradžių?
– Aš žinojau, kad iš to galima užsidirbti – tai buvo pirmas punktas, kuris mane labiausiai viliojo. Taip pat traukė tai, kad dirbi sau, esi nuo nieko nepriklausomas.
– Nebuvo minties, kad veliesi į gana moterišką pasaulį?
– Ne. Aš į viską žiūriu kiek kitaip. Man nebuvo skirtumo, tiesiog žinojau, kad tai gana pelninga sfera. Prieš šį pasiūlymą savo merginai, su kuria esame trejus metus, padariau pirmąjį manikiūrą gyvenime. Pamačius, kaip ji vargsta, nes sau manikiūrą ji darydavosi kokias 3-4 valandas, aš nutariau padėti. Pirmą kartą atlikau prancūzišką manikiūrą, o ji pasakė, kad man tai pavyko visai neblogai. Tai buvo pirmas mano darbas. Netrukus po to atsirado jos draugės, kurias mano mergina perleisdavo man, nes ji po darbo dienos būdavo pavargusi, o aš norėjau praktikuotis. Mano mergina šiame versle yra jau 7-erius metus. Pamenu, kai dariau korekciją ar nagų priauginimą, nežinojau, kaip tiksliai tai daryti, tiesiog ėmiau ir padariau. O draugės gyrė, kad rezultatai tikrai neblogi. Netrukus ėmiau praktikuotis su daugiau jos draugių, pradžia buvo labai savamokslė, viską dariau žiūrėdamas vaizdo įrašus „Youtube“, o galiausiai išsinuomojau pirmąją darbo vietą ir ėmiau dirbti.
Pačioje pradžioje buvo nemažai klienčių, nes dirbti pradėjau vasarą, kai abiturientės turi daug įvairių švenčių. Tikrai nesitikėjau tokio klienčių kiekio. Iš pradžių prie vienos klientės rankų praleisdavau apie 3 valandas, todėl per dieną jų galėdavau priimti vos 2-3. Bet buvau užimtas 2 savaites į priekį.
Po to pusės metų supratau, kad turiu judėti toliau. Bandžiau skambinti į įvairias kursus vedančias akademijas. Paskambinau į vieną vietą, tai iš manęs nusijuokė, nusistebėjo, kad tuo domisi vaikinas. Pamaniau, gerai, nusijuokė tai nusijuokė. Dirbdamas naudojau vieną produkciją, todėl netyčia pamačiau, kad būtent su šiomis priemonėmis Vilniuje yra organizuojami kursai. Nutariau pabandyti dar kartą. Šįkart iš manęs nenusijuokė. Paskambinau, užsirašiau ir ėmiau mokytis. Visiems buvo labai keista, kad vaikinas tuo domisi. Ir iki šiol yra tokių žmonių, kurie stebisi. Iš pradžių net būdavo tokių klientų, kurie pas mane ateidavo tarsi dėl sportinio intereso – pasižiūrėti, kaip tokioje srityje dirba vaikinas. Galiausiai susidariau savo klientų ratą, jeigu žmonės grįžta pas mane – vadinasi, tikrai kažką gerai darau.
Netrukus po to mokyklos direktorė man pasiūlė įsidarbinti jos salone. Taip išėjo, kad jame jau dirbu virš metų. Visada turėjau mintį, kad save norėčiau išbandyti konkurse, nes noriu būti instruktoriumi, mokyti kitus šio amato. Nenoriu sėdėti vienoje vietoje, noriu judėti į priekį. Kol kas dėl to reikia padirbėti, pasimokyti, tačiau to siekiu. Dabar laukia kitas čempionatas, kuriam turiu ruoštis, atstovaudamas Lietuvos komandą.
– Papasakok apie savo debiutą čempionate, kaip jauteisi, kai laimėjai?
– Čempionate dalyvavau pirmąjį kartą ir, kas keisčiausia, jį laimėjau. Ten buvo bent 30 skirtingų nominacijų – dariau saloninį priauginimą minkšto kvadrato forma, priauginimą ovalo forma, įlietą prancūzišką priauginimą, priauginimą pipe stiliumi ir vadinamąjį kreatyvinį nagą – visose šiose kategorijose užėmiau pirmąją vietą. Tiesa, kūrybinis darbas vyko dar prieš šį konkursą, tai buvo neakivaizdinė užduotis. Įprastai pradedantieji renkasi kažką paprasčiau, tačiau aš užsibrėžiau sau tikslą, kad noriu viską atlikti kitaip, išbandyti save, todėl sukūriau stilizuotą drakoną.
Kai sėdėjome ir laukėme, kol pakvies laimėtojus, galvojau, kad reikėjo papildomai pasirinkti dar dvi nominacijas, kad bent pretenduočiau į pagrindinį prizą, tikrai nesitikėjau, jog užteks 5 pirmųjų vietų tam pasiekti. O kai buvo pranešta, kad pagrindinį prizą laimėjo vienintelis vaikinas, visai to nesupratau. Aš iki kitos dienos dar to nesuvokiau. Negalėjau tuo patikėti. Juk tai rimtas tarptautinis čempionatas, kuriame dalyvavo per 300 skirtingų meistrų iš įvairių pasaulio šalių – Rusijos, Lenkijos, Latvijos, Ukrainos, Bulgarijos, Izraelio ir t.t. O aš buvau tik pradedantysis, mano stažas – iki dvejų metų.
Dar prieš šį čempionatą, kalbėdamas su organizatoriais, sakiau, kad man svarbiausia yra sudalyvauti, tikrai nesukau galvos, kad žūtbūt laimėčiau. Atėjau su ta mintimi, kad sudalyvausiu ir viskas. Mano žiniomis, esu vienintelis vaikinas, kuris pirmą kartą dalyvaudamas tokiame čempionate laimėjo pirmąją vietą. Dėl to, kur esu dabar, dėkingas jaučiuosi keliems žmonėms: savo merginai Ingridai, be kurios net nebūčiau viso to pradėjęs, salono „Nocturne“ direktorei Jelenai, kuri yra tikra motyvatorė bei priėmė mane dirbti, centrui „Oniksas“ ir Lietuvos komandos trenerei Ilonai, nes jos dėka atsidūriau manikiūrininkų konkurse ir jį laimėjau.
– Kas labiausiai tau patinka manikiūrininko darbe?
– Daugiausiai dirbu su korekcijomis, priauginimais. Labiausiai mane domina geliu įlieti nagai. Salone, kuriame dirbu, juos darau vienintelis. Kažkodėl šis būdas mane labiausia domina, tai trunka ilgiau ir yra brangesnė paslauga, bet rezultatas viską atperka. Man patinka pati technika, formos sukūrimas, dildinimas. Kol kas sunkiausiai sekasi su piešimu ant nago, tam dar reikia praktikos, o ir laiko sunkiai randu, bet viskas dar ateityje.
– Kokia tavo aplinka, pomėgiai? Dažnas pagalvotų, kad daugiausiai laiko su merginomis praleisdamas tu natūraliai imi domėtis tuo, kuo ir jos. Ar turi hobių, kurie visuomenėje yra laikomi vyriškais?
– Vienintelis dalykas, kurio aš visiškai nesuprantu yra automobiliai. Žinau teoriją, kas ir kaip vyksta, tačiau jei reikėtų kažką sutvarkyti, man jau būtų keblu. Nepaisant to, galiu atlikti namų remonto darbus, taisyti techniką ar tvarkytis buityje. Remontą esu padaręs namuose, savo merginos salono patalpose ir jos namuose – viskas su „Youtube“ pagalba. Pasižiūri vaizdo įrašą ir darai. Žinoma, viską darau po 3-4 mėnesius, bet kol kas viskas laikosi, mano klijuotos plytelės savo vietoje jau dvejus metus (juokiasi).
– Gal ir nagų priauginimą galima prilyginti remonto darbams?
– Žinoma, nes technika ta pati: reikia paruoši medžiagą, uždėti gruntą, nušlifuoti, o po to jau dėti spalvą. Tai labai artima.
– Ar nėra taip, kad darbo metu su klientėmis bendrauji tiek daug, kad grįžęs namo tik nori tylos?
– Dažnai taip ir būna. Kai su drauge po darbo dienos grįžtame namo, aš sėdžiu tyliai ir ji sėdi tyliai. Įsijungiame kokį filmą ir žiūrime tyloje, nes ji taip pat savo darbe išsenka. Mes vienas kitą labai gerai suprantame. Prieš tai, kai tik ji dirbo manikiūrininke, aš nesuprasdavau, kodėl ji tokia tyli, kodėl ji nešneka su manimi, o dabar tai suprantu labai puikiai.
– Matyt, ne veltui sakoma, kad manikiūrininkai ar kirpėjai yra ne tik savo srities specialistai, bet ir tarsi psichologai?
– Tikrai taip. Dirbu ne tik manikiūrininku, bet ir psichologu. Klientės neretai ateina išsikalbėti, pasitarti. Jos pasakoja apie savo problemas. Žinoma, viskas priklauso nuo žmonių. Yra ir tokių, kurios ateina tiesiog patylėti, atsipalaiduoti, pailsėti nuo visko. Visokių žmonių yra.
– Kol kas išeina išlaviruoti tarp skirtingų žmonių įnorių ir charakterių? Niekada neturėjai jokių konfliktų darbe?
– Esu visiškai nekonfliktiškas žmogus. Jeigu klientė pradeda nurodinėti, kaip, pasak jos, reikėtų daryti, aš į tai nereaguoju. Aš žinau, kaip dirbti savo darbą, o žmogus visada turi pasirinkimą – grįžti ar negrįžti pas mane. Tikrai pasitaiko tokių žmonių, kurie neva žino, kaip reikia viską daryti, tačiau jie vis tiek ateina pas specialistus. Matyt, galiausiai supranta, kur yra tikra kokybė.
– Sakei, kad iki šiol sulauki klientų nuostabos vien dėl to, kad esi vaikinas, kokie dažniausiai klausimai žmones domina, kas juos stebina?
– Stebina pats faktas, kad esu vaikinas ir dirbu tokį darbą. Žmonės domisi, kaip viską pradėjau, kodėl to ėmiausi. Klientės klausia, ar man tai iš tiesų patinka, ar šis darbas nėra monotoniškas. Tačiau manikiūrininko profesija tikrai ne tokia, čia visai nėra monotonijos, nes su kiekviena kliente – viskas kitaip: kitokia nago forma, skirtingos spalvos. Smagiausia, kai klientai ateina, kuomet jiems mane kažkas rekomenduoja. Maloniausia, kai mane rekomenduoja kitas meistras.
– O nebūna, kad žmonės nustemba, kad tu turi merginą?
– Beveik visada. Tiesą pasakius, aš pats, matydamas vaikiną tokioje srityje manyčiau, kad jis yra gėjus, tačiau toks nesu. Tikrai neretai sulaukiu klausimų ir apie savo orientaciją, ypatingai, jei klientė ateina jau nebe pirmąjį kartą ir spėjo apie mane pasiklausinėti. Būna ir drąsesnių klienčių, kurios be užuolankų klausia, ar aš esu gėjus. O aš su šypsena atsakau, kad ne.
Man nelabai svarbu, ką kiti apie mane galvoja. Gal kažkas kažką už nugaros ir kalba, šito nežinau, bet su laiku įrodžiau savo. Aš tiesiog gyvenu savo gyvenimą. Pamenu, kai visa tai pradėjau draugai šaipėsi, kad tai neva nevyriškas darbas, bet aš jiems visada atsakydavau, kad jo pagalba aš uždirbu užtektinai pragyvenimui. Galiausiai atsirado net prašymų į šį verslą juos taip pat įtraukti. Tuo ir pasibaigia visi pasišaipymai. O dar kai čempionatą laimėjau, tai išvis nebėra kalbų apie moteriškus darbus ar manymo, kad ši sritis ne man.
– O kaip tavo profesiją priėmė šeima?
– Gana paprastai. Jiems nebuvo keista, visiems svarbiausia buvo, kad darbas man patiktų, jog išeitų iš to pragyventi. Tik brolis pajuokavo, kad taures laimėjau ne krepšinyje, kurį žaidžiu nuo vaikystės, o šiame darbe.
– O su savo mergina tarpusavyje nekonkuruojate? Juk ji pati pirmoji pastebėjo tavyje talentą.
– Ne, visiškai nekonkuruojame. Ji kaip tik sako, kad dirbčiau, siekčiau aukštumų tam, kad ji galėtų atsikvėpti. Ingrida pirmoji pamatė, kad turiu gebėjimą greitai įsisavinti informaciją. Man nereikia dešimt kartų aiškinti, man pasako, parodo – aš padarau. Kai ėmiau daryti manikiūrus, kai man pradėjo sektis, supratau, kad „Youtube“ pagalba galiu daryti bet ką. Būtent tada ir pradėjau pats daryti remontus ar taisyti techniką. Pamaniau, jei jau vyras moka nagus sutvarkyti, tai jis gali viską (juokiasi). Na, žinoma, išskyrus automobilius, nes ši sfera man yra tamsus miškas.
– O pats esi sau prisiauginęs nagus?
– Pačioje pradžioje man mano draugė pasakė, kad turiu žinoti apie savo darbą viską, todėl man priaugino mažąjį pirštą ir atliko prancūzišką manikiūrą. Visą dieną su tokiu pirštu pradirbau. Turėjau suprasti, koks jausmas, kai gelį kaitina lempa. Prisiauginti nagą teko ir prieš šį čempionatą, darant kūrybinę užduotį su drakonu.
– Ar įžvelgi šio darbo minusus?
– Dirbu su apsauginėmis priemonėmis, ant veido dėviu kaukę, todėl nuo kenksmingų dulkių apsisaugau, tačiau šiame darbe pavargsta nugara ir kaklas, nes galva beveik visada yra nunarinta žemyn. Nors ir stengiesi sėdėti taisyklingai, vis tiek susikūprini. Dirbant be kaukės, dulkės yra taip pat pavojingos, nes nuo jų gali išsivystyti alergija. Klientui jos nekenksmingos, nes rankos yra prie manęs, todėl ir dulkės keliauja pas mane, dėl to ir dirbu su kauke. O daugiau minusų šiame darbe nematau.
– Save kol kas vertini dar gana kukliai, po čempionatų neužriesi nosies?
– Ne. Niekada jos neriečiu. Esu savo vietoje ir jaučiuosi gerai. Tas čempionatas mano gyvenime nieko realiai nepakeitė, aš ir toliau dirbu, kaip ir anksčiau tik su taure ir medaliais šalia (juokiasi).
– Sakoma, kad kai dirbi moteriškame kolektyve, apkalbų, intrigų neišvengsi, ar pats pastebi tai savo darbe?
– Ne, pas mus kolektyvas yra superinis. Tokių dalykų išvis nėra. Jei kam reikia pagalbos – visi yra linkę padėti. Nelabai randu minusų dirbdamas pasirinktame salone, nes valdžia ir kolektyvas yra puikūs, o ko dar gali reikti? Tai antri mano namai, nes darbe praleidžiu daug laiko.
– Kokie tavo užmojai ateityje?
– Noriu būti instruktoriumi ir savo žiniomis dalintis užsienyje. Lietuvoje taip pat, bet užsienyje norėčiau rengti savo seminarus, mokyti kitus, kitaip tariant, išvykti į komandiruotes, bet gyventi noriu Lietuvoje.
– Esi ne vienerius metus ragavęs emigranto duonos, tačiau grįžai į Lietuvą. Sutinki, kad ir mūsų šalyje įmanoma dirbti ir užsidirbti?
– Žinoma, kiekvienas žmogus gali tai padaryti, tik daugelis bijo. Sėdi kasose ar sandėliuose ilgus metus, nors galėtų save išbandyti ir kitur. Juk net jei nepasisektų, vietos grįžti atgal į tokią ar panašią poziciją visada bus. Nėra ko prarasti, bet žmonės kažkodėl dažnai bijo keisti savo darbą. Mano nuomone, bet kuris žmogus, jeigu jis kažko labai nori, gali viską.
– Pats pradžioje nejutai jokių stabdžių, keičiant profesiją?
– Ne, visiškai. Tiesą pasakius, man tai yra labiau hobis, nei darbas. Pas mane nėra tų vadinamųjų sunkių pirmadienių, kuomet nesinori keltis ir eiti į darbą. Niekada nebuvo tokios minties, kad reikia kuo greičiau baigti darbą ar praleisti dieną namuose. Žmonės visi tą gali turėti, tik ne visi drįsta. Didžiausia problema – baimė.
– Ar turi patarimą tiems, kurie norėtų savo realizuoti kitoje srityje, bet nedrįsta?
– Šiais laikais nebėra likę moteriškų ar vyriškų darbų, svarbiausia yra tavo patirtis, talentas, gebėjimai. Gyvename tik vieną kartą ir tai, ką pasakys kiti, neturėtų sukti galvos. Dažniausiai tų žmonių, kurie apkalba kitus, gyvenime nėra viskas gerai. Jeigu mane apkalbinėtų, matyt, turėčiau suprasti, kad mano gyvenimas kažkuo yra įdomesnis, nei jų pačių, nes jie tam skiria laiko. Jeigu nori – daryk. Antro šanso nebus. Pagalvokite, kam skirtas jūsų gyvenimas? Ar tam, kad apie jus kiti gerai galvotų, ar visgi tam, jog patys būtumėte laimingi?
