Ši istorija siaubinga, tragiška ir šokiruojanti, tačiau ne tokia siaubinga kaip tai, kas įvyko dar prieš laivui išplaukiant į Atlanto vandenyną. Pasirodo, kad buvo daugybė galimybių išvengti tragedijos ar paprasčiausiai sušvelninti jos pasekmes.
Ir būtent dėl žmogiškosios klaidos – kartais neatidumo, kartais tingumo, o kartais beširdiškumo – ši tragedija galiausiai tapo tokia didele. Tad pamirškite savo išankstinę nuomonę apie „Titaniko“ istoriją ir pasiruoškite sužinoti daugiau apie dar didesnį siaubą keliančius „kas būtų, jeigu būtų“.
„Titano žūtis“
Galima gana užtikrintai teigti, kad „Titaniko“ projektuotojai ir statytojai neskaitė vieno populiaraus kūrinio. Nes jeigu jie būtų jį perskaitę, jie tikrai būtų šio bei to pasimokę iš romano „Tuštybė arba Titano žūtis“, kuriame pasakojama apie didžiausią technologijų stebuklą – milžinišką laivą „Titanas“, ir pasakę: „Oho, gal padarykime taip, kad mūsų laivui tai nenutiktų“. Galbūt jie bent jau būtų pasirinkę kitokį laivo pavadinimą.
Teigiama, kad minėtame romane yra labai daug panašumų su „Titaniku“. „Titanas“ irgi buvo tituluojamas „didžiausiu laivu pasaulyje“, „prilygstančiu pirmos klasės viešbučiui“ ir vadintas „nepaskandinamu“. Kažkur girdėta? Kaip ir „Titanikas“, „Titanas“ taip pat buvo už maždaug 400 jūrmylių nuo Niūfaundlendo, kai atsitrenkė į ledkalnį šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje. Ir kaip ir „Titanike“, „Titane“ nebuvo pakankamai gelbėjimosi valčių, kad išsigelbėtų visi žmonės. Be to, net ir abiejų laivų pavadinimus skiria vos dvi raidės.
Šis sutapimas yra toks keistas, kad rodos, jog kažkas tiesiog išspausdino ant knygos kitą datą, kad visus pagąsdintų. Tačiau knyga apie „Titaną“ buvo išleista 1898 metais – likus keturiolikai metų iki „Titaniko“ tragedijos.
Šalia buvo laivas, galėjęs visus išgelbėti
Skirtingai nuo to, ką veikiausiai esate girdėję, „Titanikas“ nebuvo pirmasis istorijoje laivas, pasiuntęs SOS signalą, nors radijo ryšys tuomet dar buvo didelė naujovė, o tai reiškia, kad nebuvo reikalavimo kažkam sėdėti prie radijo imtuvo 24 valandas. Štai kodėl laive „Californian“, kuris buvo vos už 8–12 jūrmylių nuo skęstančio „Titaniko“, niekas neišgirdo jo pagalbos signalo.
Enciklopedijoje „Encyclopedia Titanica“ rašoma, kad laive „Californian“ buvo tik vienas radijo operatorius, o ir šis išjungė savo įrangą ir nuėjo miegoti. Jeigu jis nebūtų to padaręs, jo laivas būtų vos per 15 minučių priplaukęs prie „Titaniko“.
„Californian“ buvo apsuptas ledo ir sustojo nakčiai. Jeigu jis būtų išplaukęs iš karto, jam būtų prireikę vos 30 minučių prasibrauti pro ledą ir dar 30–60 minučių atplaukti iki „Titaniko“, priklausomai nuo to, kaip toli jis būtų nuplaukęs. O „Titanikas“ skendo 2 valandas ir 40 minučių, tad laivo „Californian“ įgula būtų turėjusi daugiau nei valandą išgelbėti visus keleivius.
Deja, viskas įvyko visai kitaip. „Californian“ įgula iš tikrųjų matė „Titaniko“ paleistas signalines raketas, tačiau laivo kapitonas to nesureikšmino ir pareiškė, kad tai nebuvo pagalbos signalas, ir kad veikiausiai signalas buvo skirtas kažkokiam kitam laivui. Kai kitą rytą „Californian“ įsijungė radiją, iš „Titaniko“ jau nieko nebuvo likę, tik jūroje plūduriuojantys lavonai.
Tau juk nereikėjo to rakto, ar ne?
Kaip žinome, „Titaniko“ stebėjimo bokštelyje buvo du įgulos nariai, kurie ledkalnį pamatė tik tuomet, kai jau buvo per vėlu. Tačiau kodėl? Remiantis viena teorija, jūra tuomet buvo labai rami, ir jie negalėjo matyti, kaip bangos atsimuša į ledkalnio apačią. Remiantis kita teorija, stebėjimo bokštelyje nebuvo žiūronų. Tačiau iš tiesų tai – ne teorija, o, deja, tikras faktas.
Taigi, išsiaiškinkime vieną dalyką: „Titanike“ buvo irklavimo treniruoklių, elektrinis arklys, skvošo salė ir šildomas baseinas, tačiau jame nebuvo žiūronų? Iš tiesų jie buvo, tačiau, deja, užrakinti vienoje spintelėje, ir niekas negalėjo rasti rakto. Manoma, kad raktas liko Davido Blairo, kuris išsilaipino Sautamptone, kišenėje.
Kaip rašo „The Telegraph“, D. Blairas buvo antrasis kapitono padėjėjas plaukiant nuo Belfasto iki Sautamptono, tačiau bendrovė „The White Star Line“ paskutinę minutę nusprendė jį pakeisti. Skubėdamas išsilaipinti, jis pamiršo savo pamainai perduoti raktą nuo spintelės, kurioje buvo užrakinti žiūronai.
Galima tai vertinti dvejopai. Toks pakeitimas paskutinę minutę išgelbėjo D. Blairui gyvybę arba toks pakeitimas paskutinę minutę neišgelbėjo D. Blairui gyvybės, be to, ji galima vadinti atsakingu už visą nelaimę. Jeigu manytume, kad žiūronai būtų padėję įgulai pamatyti ledkalnį, tuomet D. Blairo gyvybei niekada ir nebuvo kilęs pavojus. Kita vertus, tai, kad jis neatidavė rakto, veikiausiai pražudė daugiau nei 1500 žmonių.
Pakalbėkime apie tas gelbėjimosi valtis
Visi žino, kad „Titanike“ nebuvo pakankamai gelbėjimosi valčių. Tačiau, jeigu pasigilintume į skaičius, tai pamatytume, kokia nuo pat pradžių buvo aplaidi kompanija „The White Star Line“. „Titanike“ buvo apie 2223 keleiviai (tikrojo keleivių skaičiaus niekas nežino, nes kai kurie žmonės keliavo inkognito, kiti nepanaudojo savo bilietų, o kai kurie galėjo keliauti „zuikiu“). O į visas laive buvusias gelbėjimosi valtis galėjo tilpti daugiausia 1178 žmonės. Tačiau per katastrofą išgyveno tik 712. Kodėl?
Pasirodo, daugelis valčių į vandenį buvo nuleistos pustuštės. Daugelis įgulos narių, prižiūrėjusių keleivių evakuaciją, griežtai laikėsi tvarkos „tik moterys ir vaikai“. O tai reiškia, kad, kai jei negalėjo rasti pakankamai moterų ir vaikų, kad užpildytų valtį, jie ją nuleisdavo pustuštę, neleisdami vyrams užimti tuščių vietų.
Tad kodėl „Titanike“ buvo tik 20 gelbėjimosi valčių, nors reikėjo mažiausiai dvigubai tiek? Pasirodo, kad laive buvo vietos 64 valtims, tačiau vyriausiasis projektuotojas Alexanderis Carlisle'as suplanavo tik 48. Tačiau tiek būtų pakakę išgelbėti visus keleivius, jeigu valtys būtų visos užpildytos. Tačiau kažkas tarp aukšto rango sprendimų priėmėjų galiausiai nusprendė, kad pakaks ir dvidešimties valčių, nes dėl 48 valčių laivo deniai atrodys „per daug užgrūsti“.
Kaltas ne plienas, kaltos kniedės
Sunku patikėti, kad kažkoks ledkalnis galėjo pražudyti tokį milžinišką laivą. Kurį laiką mokslininkai spėliojo, kad „Titaniko“ statytojai galėjo panaudoti prastesnės kokybės plieną. Tačiau ta teorija buvo paneigta, kai buvo rastos ir ištirtos kelios didelės laivo nuolaužos. Sonarinis tos „Titaniko“ pusės, kuria jis trenkėsi į ledkalnį, tyrimas parodė, kad laivo korpuse atsirado tik šeši nedideli pažeidimai, dėl kurių bendras skylės plotas siekė kiek daugiau nei vieną kvadratinį metrą. Vien tik to tikrai nebūtų pakakę paskandinti tokį laivą kaip „Titanikas“, kuriame buvo 16 atskirų vandens nepraleidžiančių skyrių.
Tad kas nutiko? Kaip nurodo Jungtinių Valstijų nacionalinis standartų ir technologijų institutas, 1998 metais atlikta metalurginė ir mechaninė kniedžių analizė parodė, kad kaldintoje geležyje buvo tris kartus daugiau šlako, nei leidžia šiuolaikiniai standartai. Šlakas yra metalurginio proceso produktas, susirenkantis ant išlydyto metalo paviršiaus.
Remiantis šia teorija, dėl viso šio papildomo šlako kniedės žemoje temperatūroje tapo trapesnės. Todėl, kai laivas trenkėsi į ledkalnį, šis tiesiog nupjovė kniedžių galvutes, kniedės atsipalaidavo, laivo korpuso plokštės atsiskyrė ir į vidų ėmė plūsti vanduo.
Tad iš esmės galima sakyti, kad laivo statytojai tiesiog skubėjo ir naudojo prastos kokybės medžiagas. Tačiau tai jie dar ne siekdami sutaupyti pinigų, bet dėl to, kad buvo spaudžiami kuo greičiai užbaigti „Titaniką“ ir dar du identiškus laivus.
Laivas taip nedramatiškai skendo, kad atrodė, jog ant denio likti saugiau
Jameso Camerono režisuotame 1997 metų filme „Titanikas“ lūžta perpus po to, kai jo laivagalis vos ne statmenai pakyla iš vandens. Na, tai nėra visai tikslu. 2008 metais laivų projektuotojas Rogeris Longas sakė, kad turima duomenų, jog „Titanikas“ iš tiesų perlūžo gerokai mažesniu 11 laipsnių kampu (vėliau skaičiuota, kad kampas galėjo siekti 15 laipsnių).
R. Longas sako, kad toks mažas kampas galėjo laivo keleiviams suteikti apgaulingą saugumo jausmą: žmonės veikiausiai manė, kad laive buvo saugiau, todėl nusprendė likti jame, o ne lipti į mažytę valtį ir dreifuoti vandenyne.
Dauguma keleivių nenuskendo
Praėjus keturioms dienoms po nelaimės, „The Boston Globe“ rašė, kad „nuskendo visi, išskyrus 868 žmones“. Tačiau tai buvo labai netikslu. Pirmoji problema buvo išgyvenusiųjų skaičius: iš tiesų jų buvo apie 700.
Antroji problema buvo ta, kad ne visi žmonės, žuvę per „Titaniko“ katastrofą, nuskendo.
Tuo metu vandens temperatūra šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje siekė apie du laipsnius šalčio. Kaip nurodoma enciklopedijoje „Encyclopedia Titanica“, iš tiesų nelabai didelė dalis laivo keleivių nuskendo. Likusieji laive veikiausiai nuskendo kartu su laivu. Tačiau tie, kas gelbėdamiesi iššoko į vandenį, buvo užsidėję gelbėjimosi liemenes, tad jiems tikimybė nuskęsti buvo gerokai mažesnė. Be to, gelbėjimosi valtyse buvę žmonės girdėjo siaubingą triukšmą, kurį kėlė buvusieji vandenyje, kas leidžia teigti, kad dauguma jų neskendo.
Skęstama tyliai, o skęstantys žmonės negali šauktis pagalbos. Galimas dalykas, kad žmonės neteko sąmonės ir įkvėpė vandens, o tai paspartino jų mirtį, tačiau tai nėra paskendimas tikrąja to žodžio prasme. Šiuo atveju skendimas tapo šalutiniu hipotermijos poveikiu. Tad geriausiu atveju galima sakyti, kad dauguma „Titaniko“ keleivių mirė dėl hipotermijos ir paskendimo kombinacijos.
Užjaučiame jus, tačiau prašome sumokėti už sugadintą uniformą
Dabar įsivaizduokite, kad vis dar gedite žuvusio artimojo, kuris herojiškai ir tikrai kilniai skendo, teikdamas muzikinę paguodą keleiviams tuo metu, kai laivas lėtai smigo į Atlanto vandenyno gilumą. O tuomet gaunate sąskaitą už jo uniformą.
Taip, tai yra reali istorija, nors ji galbūt ir nėra tokia tragiška, kaip kiti su „Titaniku“ susiję faktai. Visgi istorija tikrai nemaloni. Muzikantas Johnas Hume'as buvo pasamdytas groti „Titanike“ per bendrovę „C.W. & F.N. Black“. Praėjus dviem savaitėms po tragedijos jo tėvas gavo sąskaitą už sūnaus uniformą. Bendrovė reikalavo sumokėti 14 šilingų ir septynias pensus.
Na, jeigu pietų pertraukos metu būtumėte užsitėškę ant uniformos kokių garstyčių, būtų visai tikėtina gauti sąskaitą už uniformos valymą. Tačiau nuskendę „Titaniko“ muzikantai nebuvo atsakingi už jų uniformoms padarytą žalą. Ir muzikantų tėvai jau tikrai nėra atsakingi už savo žuvusių vaikų uniformas.
Žinoma, J. Hume'o tėvas atsisakė mokėti ir nusiuntė laišką muzikantų sąjungai, kurie šį faktą paviešino savo naujienlaiškyje. Tad bent jau visas pasaulis sužinojo, kokie siaubingi žmonės dirbo kompanijoje „C.W. & F.N. Black“.
Gėda, kad nemirėte
Mes visi norėtume galėti užtikrintai pasakyti, ką būtume darę, jeigu būtume atsidūrę „Titanike“. Tačiau tiesa yra ta, kad niekas iš mūsų negali pasakyti, ar būtume pasielgę kaip didvyriai ar kaip bailiai. Žmonėse yra užprogramuotas išlikimo instinktas. Kai kurie iš mūsų gali jį įveikti, tačiau kiti jam pasiduoda. Net ir dabar žmonės yra smerkiami už tai, ką krizės metu padarė ar ko nepadarė. Ar jie pabėgo ar padėjo kitiems? Kartais tie sprendimai priimami remiantis vien tik instinktais ir gali persekioti žmogų visą gyvenimą.
Masabumi Hosono buvo vienintelis iš „Titaniko“ išsigelbėjęs japonas. Ir būtent dėl to jis visą likusį gyvenimą buvo vadinamas bailiu. Tačiau iš tiesų vargšas vyrukas tiesiog tinkamu metu atsidūrė tinkamoje vietoje. Jis įlipo į gelbėjimosi valtį tik dėl to, kad eilėje nebebuvo laukiančių moterų ir vaikų.
Garbė, pareiga ir gėda japonų kultūroje vaidina labai svarbius vaidmenis. Kai M. Hosono grįžo namo, jis buvo laikomas ne didvyriu, o bailiu. Ta gėda ji lydėjo visą likusį gyvenimą ir net po mirties. Jo šeima iki šiol mėgina jį reabilituoti.
