Savo aukas G. Heidnikas išnaudodavo kaip sekso verges, versdavo jas viena kitą kankinti. Sykį beprotiškų jo įgeidžių įkaitėmis tapusioms moterims buvo per jėgą sušerta kitos nužudytos ir sumaltos kalinės mėsa.

Vis dėlto 50-iai jo vadovaujamos religinės bendruomenės narių jis buvo vyskupas Heidnikas – Jungtinės Dievo ministrų bažnyčios galva. Taip pasivadinusios kongregacijos nariai kiekvieną sekmadienį rinkdavosi G. Heidniko namuose klausytis jo paties sumąstytų Biblijos tekstų aiškinimų. Ar galėjo kuris nors įsivaizduoti, kad po jų kojomis, rūsyje iškastoje duobėje buvo kalinamos šešios grandinėmis sukaustytos moterys?

Traumuojanti jaunystės patirtis

G. Heidnikas gimė 1943 metais Ohajo valstijoje (JAV). Nuo mažumės su kraupia realybe susidurdavęs vaikas galop rado būdą, kaip kontroliuoti aplinkinius.

Dar vaikystėje smurtauti linkęs jo tėvas, esą, kiekvienai progai pasitaikius žiauriai tyčiojosi iš sūnaus: berniukui prisišlapinus į lovą, esą, liepdavo iškabinėti pridergtas paklodes, kad jas matytų kaimynai.

G. Heidniko bėdos nesiliovė ir mokyklos metais: jis visada jautėsi izoliuotas ir atstumtas. Baigęs mokyklą G. Heidnikas pradėjo eiti karinę tarnybą, tačiau netrukus su ja teko atsisveikinti: tepraėjus 13 mėnesių jis buvo atleistas dėl tam tikrų psichinės sveikatos problemų (konkrečiai – šizoidinio asmenybės sutrikimo). Kurį laiką G. Heidnikas dirbo slaugytoju, tačiau labai greitai suprato, kad žmonėmis galima manipuliuoti pasitelkus religiją.

1971 metais Filadelfijoje G. Heidnikas įkūrė Jungtinę Dievo ministrų bažnyčią (angl. United Church of the Ministers of God). Iš pradžių ji teturėjo vos penkis sekėjus ir pareikalavo 1,5 tūkst. dolerių investicijos. Netrukus jos veikla ganėtinai įsisiūbavo. Propaguodamas savo kultą G. Heidnikas sugebėjo surinkti aukų už 500 tūkst. dolerių. Ilgainiui jis įgudo manipuliuoti žmonėmis ir savo įgūdžius ypač sėkmingai išnaudojo bendraudamas su moterimis – taip pat tomis, kurias užrakino savo namo rūsyje.

Jis ir anksčiau buvo kaltintas seksualiniais išpuoliais, tačiau nuo ilgalaikio kalėjimo bausmių vis išsisukdavo. Vieno iš pateiktų kaltinimų pagrindu tapo sutuoktinės Betty Disto išžaginimas. B. Disto yra iš Filipinų kilusi moteris, ištekėjusi už G. Heidniko 1985-aisiais, tačiau jau kitąmet, gimus judviejų sūnui Jesse, jį palikusi.

G. Heidnikas buvo dar dviejų vaikų tėvas. Kūdikių nuo jo susilaukusios moterys taip pat skundėsi iškrypėliškais seksualiniais jo įgeidžiais ir noru matyti savo partneres surakintas. Vis dėlto ilgainiui nesveiki potraukiai ėmė reikštis dar baisesniais pavidalais.

Josefina Rivera – auka ar bendrininkė?

Paprastai pirmąja jo auka vadinamą moterį, vardu Josefina Rivera, G. Heidnikas įkalino 1986-aisiais. Nors bemaž neįmanoma įsivaizduoti, tačiau, kaip matyti iš daugelio liudijimų, jis sugebėjo paversti savo įkaitę bendrininke. Moters įkalinimo aktas savo žiaurumu vargu ar nusileido elgesiui su bet kuria iš paskesnių aukų.

Kaip ir visos G. Heidniko taikiniais tapusios moterys, J. Rivera buvo prostitutė, susiviliojus gausiu atlygiu, žadėtu už seksualines paslaugas. Kai J. Rivera ėmė rengtis drabužius, G. Heidnikas prislinko prie jos iš nugaros ir ėmė smaugti. Tada ji buvo nutempta į rūsį ir surakinta grandinėmis. Jų spynos buvo patikimai sutvirtintos ypač patvariais klijais.

Kai tai vyko, jos mintyse prasisuko viso gyvenimo įvykių kaleidoskopas. „Visus prisiminimus regėjau tarsi kokiame filme. Tai buvo savotiškas grįžimas į praeitį“, – sakė J. Rivera.

Tada G. Heidnikas mušė ją lazda tol, kol ji liovėsi šauktis pagalbos. Bejėgę moterį jis įmetė į iškastą duobę, uždengė ją lentomis ir patikimai jas sutvirtino. Duobėje tebuvo tiek šviesos, kiek galėjo patekti pro medinio dangčio plyšius.

Per trejetą mėnesių į rūsį jis priviliojo dar penkias moteris. Su visomis pasielgė taip pat, kaip su J. Rivera: dusino, surakino grandinėmis ir įmetė į duobę, visada uždengtą iš lentų sukaltu dangčiu.

Ištraukiamos moterys būdavo tik tada, kai G. Heidnikui kildavo noras jas pakankinti arba išžaginti.

„Visada, kai tampi atkirstas nuo išorinio pasaulio, – atvirauja J. Rivera, – nesvarbu, kas būtų tavo kalintojas, ilgainiui daraisi į jį panašus, nes jis lieka vieninteliu tavo saitu su tuo, kas vyksta kitapus kalėjimo sienų. Su juo imi sieti viltį kaip nors išsigelbėti.“

Taigi, J. Rivera nejučiom perėjo G. Heidniko pusėn ir jis pavedė jai kitų moterų priežiūrą. Taip jis supriešino savo įkaites. Kai J. Rivera padarydavo, ko buvo prašoma, G. Heidnikas atnešdavo jai karšto šokolado ir dešrainių, be to, leisdavo miegoti ne duobėje. Visgi jis labai aiškiai davė suprasti, kad tuo atveju, jei ji nepaklustų, netektų visų savo privilegijų.

Nepaklusti buvo ypač pavojinga. Jei kuri nors moteris neįtikdavo, jis taikydavo bausmes: versdavo badauti, mušdavo ir kankindavo. Kartais jis lipnia juosta užklijuodavo joms burnas, o tada lėtai į ausis kišdavo atsuktuvą vien tam, kad galėtų pasimėgauti, stebėdamas, kaip moterys raitosi iš skausmo.

J. Rivera kuo puikiausiai suprato, kad, norėdama neprarasti jai suteiktų privilegijų, turėjo prisidėti prie kankinimų. Kartą G. Heidnikas liepė jai pripilti į duobę vandens, pritvirtinti apnuogintą elektros laidą prie vienos iš moterų grandinių ir kankinti ją elektros srove, jam pačiam stebint egzekuciją. Elektrošokas buvo toks galingas, kad viena iš moterų, vardu Deborah Dudley, neišlaikiusi kankinimo mirė.

G. Heidnikas, patikrinęs jos kūną ir supratęs, kas atsitiko, tepasakė: „O, ji mirusi. Dabar rūsyje vėl bus ramu.“

Privertė moteris valgyti mirusios aukos mėsą

Žiauriau net už D. Dudley buvo pasielgta su moterimi, vardu Sandra Lindsay. Tai buvo psichikos negalią turėjusi mergina, į rūsį įviliota netrukus po to, kai jame atsidūrė J. Rivera.

S. Lindsay, kaip ir visos kitos, visaip priešinosi smurtui, todėl G. Heidnikas skyrė jai bausmę – keturių dienų badą. Kai vėl pabandė duoti jai maisto, ji nebegalėjo pasijudinti, o kai buvo nuimtos grandinės, susmuko ant žemės.

Kitų moterų panika tetruko vos kelias akimirkas, nes, joms pradėjus klykti negyvos likimo draugės akivaizdoje, G. Heidnikas įsakė liautis, kitaip pačios tuojau pat bus negyvos.

G. Heidnikas išvilko mirusiosios kūną iš rūsio, ant viryklės užkaistame puode išvirė jos galvą (kaimynams pasiskundus dėl siaubingo kvapo apsilankė policija, tačiau G. Heidnikas pareigūnams paaiškino, kad per išsiblaškymą sudegino kepsnį), o rankas ir kojas sukišo į šaldiklį. Tada iškrypėlis sumalė aukos mėsą, sumaišė ją su šunims skirtu ėdalu ir nunešė visa tai rūsyje likusioms moterims.

Trims iš jų tebebuvo taikomos bausmės. Prieš keletą dienų jis leido įkaitėms pasižiūrėti televizorių. Kaip tik tada viena moteris labai jį supykdė, prisipažindama, kad yra tokia alkana, jog net reklamuojamas šunų ėdalas atrodo patraukliai. Štai G. Heidnikas ir pasakė, kad dabar ji turi progos jo paskanauti. Paruoštą mišinį turėjo valgyti ne tik ji, bet ir dvi kitos moterys. (Versiją, kad tai buvo mišinys, papildytas nužudytos moters mėsa, kai kurie tyrėjai yra linkę atmesti, nes ją, esą, G. Heidnikas tiesiog sugalvojo, norėdamas pagrįsti vėliau inicijuotą gynybą teigiant nepakaltinamumą.)

Moterys gerai žinojo, kad tokia patirtis visam gyvenimui įsirėš į jų atmintį, bet neturėjo jokio kito pasirinkimo: turėjo arba valgyti, arba mirti.

„Jei nebūčiau valgiusi žmogaus mėsos arba šunų ėdalo, dabar čia nesėdėčiau“, – vėliau sakė viena iš moterų, vardu Jacqueline Askins.

J. Riveros pabėgimas

Pagaliau, nors ir būdama bendrininke, J. Rivera išgelbėjo visas kankines. Taip jau nutiko, kad G. Heidnikas ėmė naudotis ja kaip masalu kitoms moterims privilioti. Jis leisdavo jai išeiti iš namų ir padėti įkalbėti kitas moteris apsilankyti jo namuose. Toli nuo savęs G. Heidnikas jos, aišku, nepaleido.

Šias trumputes išeigas J. Rivera užsitarnavo tik demonstruodama geranoriškumą. 1987 m. kovo 24 d., padėjusi G. Heidnikui apgaule prisivilioti septintą auką, ji sugebėjo įkalbėti budelį leisti jai tik kelioms minutėms pasimatyti su artimaisiais. Tuojau po susitikimo su šeima ji turėjo ateiti į degalinę, kurioje jis jos lauksiąs.

Jiedviem susitarus, J. Rivera pasuko už kampo ir dingo G. Heidnikiui iš akiračio. Moteris nedelsdama nuskubėjo iki artimiausio telefono automato ir surinko policijos numerį. Netrukus G. Heidnikas buvo suimtas. Sučiupę nusikaltėlį, pareigūnai atliko kratą jo namuose. Taigi, po keturis mėnesius trukusio kalinimo ir kankinimų moterys pagaliau buvo laisvos.

Ir toliau gyvuojanti bažnyčia

Nepaisant pastangų apsiginti, teigiant nepakaltinamumą, 1988 metų liepą G. Heidnikui buvo paskelbta mirties bausmė. Kitų metų sausį jis bandė nusižudyti. 1997 metais jo šeima įvairiais būdais kovojo už tai, kad būtų atšaukta mirties bausmė, bet visos pastangos pasirodė bergždžios.
1999 m. liepos 6 d. G. Heidnikui buvo įšvirkšta mirtina nuodų dozė. Šis nusikaltėlis buvo paskutinis mirties bausmės Pensilvanijoje sulaukęs asmuo.

Bemaž prieš dešimtmetį iki bausmės įvykdymo, dar tada, kai G. Heidnikas sėdėjo už grotų, jo atminimas buvo visiems laikams įamžintas populiariojoje kultūroje: šio išgamos prototipu tapo garsiojo „Avinėlių tylėjimo“ personažas, pravarde Bizonas Bilas. Filmo veikėjo gyvenimas siaubo namuose, kurių rūsys buvo paverstas moterų kalėjimu, be jokios abejonės, primena G. Heidniko nusikaltimus.

Koks likimas ištiko G. Heidniko propaguotą kultą? Sunku pasakyti, kiek iš tiesų žinojo šio nusikaltėlio pakalikai, tačiau tikra tiesa ta, kad net po jo suėmimo, jie ir toliau rinkdavosi jo užveistoje bažnyčioje. Nors žinios apie G. Heidniko darbelius buvo skalambijamos kone visais naujienų kanalais, ištikimiausi jo sekėjai ir toliau kiekvieną sekmadienį traukdavo į jo namus ir dalyvaudavo apeigose.

Yra žinoma, kad vienas iš sekėjų – vyras, vardu Tony Brownas, – tikrai padėjo G. Heidnikui vykdyti kankinimus. Save jis laikė geriausiu G. Heidniko draugu. Jis buvo šalia tada, kai G. Heidnikas nukankino badu S. Lindsay. Buvo šalia ir tada, kai perversiškų polinkių turėjęs nusikaltėlis supjaustė aukos kūną dalimis, supakavo jos galūnes, o ant pakuočių užrašė „Mėsa šunims“.

T. Brownas, beje, tikrai buvo psichiškai nesveikas. Dėl to, kaip aiškina jo advokatas, taip paprastai ir pasidavė G. Heidniko manipuliacijoms. Tai, esą, buvo vyras, idealiai atitikęs G. Heidniko aukos šabloną – skurstantis, protiškai neįgalus ir juodaodis.

Pasak G. Heidniko kaimynų, jo kulto sekėjai taip pat labai puikiai atitiko šią aukos charakteristiką. „Tos religinės apeigos vykdavo sekmadieniais. Jose dalyvaudavo išties nemažai žmonių, – prisimena vienas iš G. Heidniko kaimynų. – Daugiausia tai būdavo akivaizdžių psichinių negalių turintys asmenys.“

Taigi, visi G. Heidniko garbintojai, taip pat kaip J. Rivera, tebuvo ne kas kita kaip jo manipuliacijų aukos.

Labiausiai šokiruojanti visos šios kraupios istorijos dalis, matyt, ir yra ta, kad G. Heidnikas buvo ne tik iškrypėlis sadistas, mėgęs kankinti, žudyti ir rengti kanibalizmo ritualus, bet ir klastingas manipuliatorius, paversdavęs žmones savo bendrininkais.