Lietuvoje mato geresnes darbo sąlygas

„Vilniuje gyvenu dvejus su puse metų, tačiau lietuvišką mentalitetą ir kultūrą pažįstu gerokai ilgiau. Pirmą sykį jūsų šalyje apsilankiau prieš devyneris metus, o čia gyventi persikėliau kartu su drauge, kuri yra lietuvė. Lygindamas abi šalis, matau daugybę gyvenimo Lietuvoje privalumų. Man vienas svarbiausių yra tai, jog Lietuvoje dirbdamas galiu jausti tiesioginį savo įdirbio rezultatą ir poveikį visai darbo aplinkai. Tuo tarpu Italijoje mano darbdavys pirmiausiai žiūrėjo savo naudos“, – pasakoja F. Baglini.

Federico Florencijoje aštuoneris metus dirbo tarptautiniame banke, rizikos valdymo srityje, užėmė perspektyvią poziciją. Nepaisant prestižinio darbo du tūkstančius darbuotojų turinčioje organizacijoje prieš daugiau nei dvejus metus jis pasiryžo keisti gyvenimą iš esmės. Italo teigimu, vieną dieną suprato, kad pokyčiams laikas yra dabar, vėliau bus per vėlu. Darbe jis ne sykį kandidatavo į kitose šalyse esančias pozicijas, norėjo persikelti į Stokholmą, tačiau darbdavys buvo suinteresuotas jį išlaikyti greta savęs.

„Italijoje sunku rasti gerą darbą, todėl žmonės laikosi įsikibę užimtų pozicijų. Per daug bijodami ateities, patys save įkaliname ten, kur mums nepatinka. Žinojau, kad jeigu ir toliau taip tęsiu, pasirinksiu tradicinį kelią ir dirbsiu ten pat iki pensijos. Tuo tarpu Lietuvoje matau daug daugiau galimybių keistis ir judėti. Vilniuje dirbu pardavimų srityje keturiasdešimties žmonių organizacijoje, visi esame suinteresuoti ne tik geru rezultatu, bet ir tuo, kas geriausiai tinka darbuotojams“, – sako italas.

Vos įsikūręs Lietuvoje, Federico ėmėsi įvairių darbų – mokė italų kalbos, rašė straipsnius kelionių žurnalui, greta nuolatinio darbo pardavimų srityje pradėjo ir savo verslą. Organizacijoje, kurioje dabar dirba Federico, jis yra atsakingas už Italijos rinką, kas mėnesį ar du sugrįžta į tėvynę, tad ilgesys nekamuoja.

Ramesnis gyvenimo tempas ir eismas

Italijoje Federico kurį laiką gyveno Sienoje, vėliau Milane, kol galiausiai apsistojo Florencijoje. Apsigyvenęs Lietuvoje, didžiausią skirtumą jis mato mažesnėse žmonių ir transporto spūstyse. Federico manymu, ne kiekviename didmiestyje galima patirti europietišką dvasią, ramesnį tempą ir mėgautis mažais atstumais. Galiausiai, viešojo transporto sistema yra puikiai sustyguota ir keliauti galima ne tik su nuosavu automobiliu.

„Viena iš priežasčių, kodėl Italijoje būtinas nuosavas automobilis, yra viešojo transporto sistemos spragos. Dabar situacija gerėja, tačiau vaikystėje vienintelis būdas nukeliauti prie jūros buvo kelionė automobiliu. Mes visas vasaras praleisdavome pajūryje, iki kurio keliaudavome „Fiat 500“. Italai mėgsta sakyti, kad šis automobilis jiems suteikė judėjimo laisvę“, – savo vaikystę prisimena Federico.

Pasak jo, neįtikėtina, kaip šeimos su vaikais ir visais rakandais, kuriuos veždavosi ant stogo, sugebėdavo sutilpti į itališką mažylį. Jis prisimena, kad vasaromis šiuo automobiliu keliaudavo keturiese – su panašaus amžiaus pusbroliu ir jo šeima. Pirmąsias vairavimo pamokas dešimtmetis Federico taip pat patyrė su „Fiat“. Pirmieji šio tipo automobiliai buvo aštuoniolikos arklio galių, kurios buvo įveikiamos ir paaugliams, tad jis su pusbroliu slapta išriedėdavo į kiemą ar apytuštes aplinkines gatves, kol galiausiai teta juos pričiupo.

„Automobilis buvo neatsiejama šeimos dalis, keliaudami patirdavome geriausias emocijas, ir man jis iki šiol kelia sentimentų. Italijoje šis automoblis žymi tam tikrą revoliuciją, nes su juo nuosavas automobilis tapo prieinamas kiekvienam italui. Daugeliui mano tautiečių, taip pat ir mano tėvui, tai buvo pirmasis automobilis. Ilgainiui jis tapo mūsų kultūros dalimi, nes perpildytuose miestuose judėti ir parkuotis lengviau su nedidele transporto priemone“, – įspūdžiais dalijasi Federico.

Tiesa, Lietuvos gatvėse jis pastebi kitokius automobilių pasirinkimo kriterijus ir kitokį vairavimo stilių. Su mažu automobiliu italai savo miestų gatvėmis manevruoja lyg lenktynėse, o Sicilijoje šis manevravimo būdas dar ypatingesnis. Senus vairavimo įpročius prisiminęs Federico Vilniaus gatvėse neretai sulaukia kitų vairuotojų garso signalų.

Itališkus gardėsius siunčiasi iš Italijos

Bolgerio miestelis Toskanoje, iš kurios kilęs Federico, garsėja alyvuogių aliejumi. Jis iki šiol naudoja tik šį alyvuogių aliejų, jį parsisiunčia ir į Lietuvą. Gyvendamas Vilniuje, jis labiausiai pasigenda šviežios kokybiškos žuvies.

„Žinoma, kad itališka virtuvė man jautri tema, tačiau išgyvenau iki šiol, išgyvensiu ir toliau. Mėsa Lietuvoje yra puikios kokybės, tad su mėsos patiekalais man sekasi puikiai. Labai trūksta šviežios žuvies ir šviežių vaisių. Iš maisto produktų parsisiunčiu tai, ką galima transportuoti, taip išmokau išlaviruoti kasdienybėje“, – juokauja Federico.