Nežinau, ar pavyktų rasti kažką, kas norėtų kurti šeimą su šikšnosparniu, bet šio numerio „AŠ Ikona" temai pašnekovą radau. Tiesa, prieš jį rasdama iki soties prisikalbėjau su vyrais, kurie labai norėjo man paatvirauti apie savo meilužes. Meilužės man netiko. Tada atsiliepė jis ir radau vyrą, kuriam vienos šeimos per mažai, dėl to jis turi dvi! Ir jis ne musulmonas ar mormonas, kuriems daugpatystė įprastas reikalas, jis paprastas lietuvis. Kita vertus, žodis „paprastas" čia nėra tinkamiausias, nes gyventi tokį gyvenimą reikia nemenko talento... Bet apie viską iš pradžių. Susipažinkite su Romu. Aišku, jo vardas ir dauguma jo tapatybę atskleidžiančių faktų pakeisti, nes Romas visai netrokšta, kad kuri nors jo žmona sužinotų apie kitą...
Pokalbis su Romu nebuvo lengvas. Jis nedaugžodžiaujantis vyras, todėl atsakymus iš jo teko traukti ilgai, žodis po žodžio. Taip pat – labai atsargus. Tą aš galiu suprasti – gyventi dvigubą gyvenimą nėra lengva ir, tiesą sakant, aš nesugebėčiau taip manipuliuoti ir tiesiog greitai pavargčiau. Bet Romas sako, kad kitokio savo gyvenimo nebeįsivaizduoja ir myli abi savo šeimas.
Prieš pradedant mūsų interviu, keli trumpi faktai apie Romą:
Romui yra beveik 40 metų.
Romas yra verslininkas.
Romas turi keturis vaikus.
Romo keturis vaikus augina dvi jo žmonos.
Romo abi žmonos viena apie kitą nežino.
Romas nežino, kurią žmoną myli labiau.
Romai, tai kaip viskas prasidėjo?
Prasidėjo paprastai: gyvenau normalų gyvenimą ir nesvajojau apie dvi žmonas. Tikrai nepavydėjau musulmonams (juokiasi). Išvis negalvojau, kad man taip gali nutikti. Na, kad turėsiu dvi žmonas – niekada apie tai nebūčiau pagalvojęs. Taip nutiko savaime.
Savaime?
Aha. Pirmą kartą vedžiau būdamas dvidešimties. Jaunas vedžiau. Įsimylėjau, metus padraugavom ir nusprendėm tuoktis. Mano pirmoji žmona – beveik mano bendraamžė. Kartu kūrėme savo buitį. Drauge išgyvenome sunkius laikus, kai nebuvo pinigų, kartu buvome, ir kai verslas pradėjo sektis. Mano pirmoji žmona labai gera moteris, ji visada mane suprato ir mokėjo palaikyti. Ji niekada nebuvo iš tų, kurios tik zyzia ir reikalauja. Ji labai rūpestinga. Iki šiol ji puiki žmona ir mama. Ir net beveik dvidešimt metų kartu nieko nepakeitė.
Bet tikriausiai tai pirmajai žmonai vis dėlto kažko trūko, jei prireikė antros?
Ne! Bus sunku patikėti ir suprasti, bet tikrai nieko jai netrūko. Taip tiesiog nutiko, ir viskas. Na, man pačiam netikėtai taip nutiko. Gal dėl to, kad buvau per silpnas pasipriešinti...
Jus jėga privertė du kartus susituokti?
Ne, buvau per silpnas pasakyti tiesą iš pradžių ir įsisukau į visą šitą situaciją...
Tai kaipgi atsirado antroji žmona?
Mano verslas yra susijęs su kelionėmis. Daug važinėju, Lietuvoje nebūnu dvi, kartais net tris savaites per mėnesį. Turiu biurą kaimyninėje šalyje, nesakysiu, kurioje, kad nebūčiau atpažintas. Norint daug uždirbti, reikia daug dirbti, todėl mano pirmoji žmona pripratusi, kad manęs dažnai nebūna namie. Prieš maždaug dešimt metų būdamas kitoje šalyje vieną dieną po darbo nuėjau išgerti. Bare buvo merginų. Nesu šventasis, dažnai būdamas toli nuo šeimos leisdavau sau vieną kitą nuotykį. Manau, tai normalu. Vyrui reikia moters, o kai jos šalia nėra, jautiesi labai tuščias. Tą vakarą susipažinau su ja...
Ir ji nežinojo, kad esate vedęs?
Ne, aišku, ne, negi pulsiu merginai aiškinti, kad esu vedęs. Juk planavau su ja praleisti smagią naktį, ir tiek.
Bet, kaip supratau, išėjo truputį daugiau nei viena naktis?
Aha, taip gavosi. Kažkaip labai pagailo man jos.
Tai antrąją žmoną įsitaisėt iš gailesčio?
Ne ne. Iš meilės. Įsimylėjau aš. Vėl kaip jaunuolis. O dėl gailesčio... Ji buvo kaip mažas vaikutis. Parodžiau jai vos vos dėmesio, o ji buvo tokia dėkinga už tai ir taip vertino. Tą pirmą kartą taip glaudėsi prie manęs, negražu sakyti, bet kaip pamestas šuniukas. Kitą rytą, kai palikęs ją viešbutyje išėjau į darbą, parašė man žinutę, kad esu visas jos pasaulis. Kažkaip tokia miela pasirodė, kad susitikome dar kartą, po to – dar. Ir įsimylėjau.
Daug vyrų įsimyli ir įsitaiso meilužes...
Kokia iš jos meilužė... Nors iš pradžių aš irgi galvojau, kad ji pabus meiluže, ir tiek. Bet va ta meilė. Po kelių mėnesių pakviečiau ją kartu gyventi mano bute tame mieste.
O jūsų pirmoji žmona į tą butą neatvažiuoja?
Atvažiuoja. Kartą ar du per metus. Tiesa, butas dabar jau kitas.
Pasakokite apie viską iš eilės: įsimylėjot, pradėjot kartu gyventi. Ir? Nauja draugė užsinorėjo tuoktis?
Ne, nauja draugė pastojo. O va kai pastojo, tai norėjo ir saugumo. Kaip aš nėščiai moteriai pasakysiu, kad esu jau vedęs ir kad Lietuvoje manęs laukia žmona su dviem vaikais? Negalėjau jos nervinti, tai ir nepasakiau.
O ką pasakėt?
Pasakiau, kad kai gims vaikelis ir truputį paaugs – būtinai susituoksime. Nes vestuvės, kai nuotaka nėščia, man negražu. Ji tam pritarė.
Gudru. Ir kas buvo toliau?
O ką gudru? Man rimtai nėščios nuotakos atrodo baisiai. Kažkoks pasityčiojimas iš šventės. Mums gimė vaikas. Pirmuosius metus jai buvo ne vestuvės galvoj: manęs juk namie beveik nebūdavo, nes nuolat grįždavau į Lietuvą, o vienai auginti vaiką nėra lengva.
O jos artimieji? Jie su jumis susipažino?
Tai kad neturi ji artimųjų. Mama mirusi, tėtis – velniai žino kur, brolių ir seserų neturi. Gal dėl to ji taip ir prisirišo prie manęs, nes viena buvo, gal ir aš dėl to ja taip rūpintis užsigeidžiau. Velnias dabar žino. Bet artimų žmonių ji neturi, vos kelias drauges, bet ir tas pradėjus bendrauti su manim apleido.
Labai patogu jums...
Juk sakiau, kad to neplanavau ir antros žmonos nenorėjau – taip išėjo. Ir jos neverčiau draugų atsisakyt.
Tai paaugus vaikui vėl užėjo kalba apie vestuves?
Nespėjo (juokiasi). Netyčia antras vaikas iškart po pirmo išėjo... Tai vėl laukėme, kol gims ir paaugs.
Toks jausmas, kad jums gerai korta krito su šituo reikalu...
Nei čia krito, nei ką. Gyvenimas pats viską sudėliojo.
Tai kaipgi baigėsi su tomis vestuvėmis?
Paaugo antras vaikas ir mano antroji žmona pradėjo vis dažniau užsiminti, kad norėtų vestuvių, kad jai reikia žmonos statuso. Pagailo man jos. Juk ji pagimdė man du vaikus ir ji juk nekalta, kad aš jau vedęs. Tai pažadėjau jai vestuves. Galiausiai jas iškėlėme, kuklias, bet vestuves.
Palaukit, o va čia man įdomiausias klausimas. Nei Lietuvoje, nei kitoje šalyje, kurioje jūs dirbate, dvipatystė nėra leidžiama. Kaip jūs susituokėt jau būdamas vedęs?
Lietuvoje mano santuoka oficiali, o su antrąja žmona mes tuokėmės tik bažnyčioje. Ir nors bažnyčia turėtų duomenis perduoti civilinės metrikacijos biurui, tam tikra suma, sumokėta kunigui, mane nuo to apsaugojo. Kaip ir apsaugojo nuo tikrinimo, ar aš vedęs. Mano antroji žmona laiminga, nes gavo žiedą ir santuokos ceremoniją – popierizmas jos nedomina. Ir nors kartais užsimena, kad būtų gerai pasikeisti savo dokumentus į naujus su mano pavarde, sutarėme, kad tai ji darys tik tada, kai baigsis senųjų galiojimas. Taigi, turiu dar daug laiko. Per tą laiką gal ji ir pamirš, kad nori tuos popierius pasikeisti. Jai svarbu tai, kad saugiai jaučiasi, kad aš ją myliu, kad esame šeima.
Kalbant apie šeimą... O antroji jūsų žmona nenorėjo Lietuvoje apsilankyti, pažiūrėti, ką jūs čia būdamas veikiate, kur gyvenate? Galų gale, anūkus močiutei parodyt?
Štai ko gaila šioje situacijoje – mano mamos. Nes ji apie antrus anūkus nieko nežino. O ji apsidžiaugtų – taip myli vaikus. Bet tikrai nesusiturėtų nepasakiusi mano pirmajai žmonai. Savo antrajai žmonai esu pasakęs, kad mano tėvai irgi mirę. Negražu, bet kitaip, deja, neįmanoma, nes ji tikrai norėtų susitikti. Ji yra susitikusi tik su mano seserimi, kai buvo atvažiavusi į Lietuvą.
Seserimi?! Jūsų sesuo žino apie dvi jūsų žmonas?
Žino. Mes nuo vaikystės su ja labai gerai sutarėme. Aš jai viską papasakojau jau tada, kai mums su antrąja žmona gimė pirmas vaikas. Nepagyrė ji manęs, bet suprato. Ji man padeda. Ji pasistengia užimti kurią nors mano žmoną, kai kita atvažiuoja. Pasistengia, kad mes jokiu būdu nesusitiktume. Be to, juk turėjau antrajai žmonai parodyti bent vieną savo artimą žmogų. Sesers butas tampa mano namais, kai Lietuvoje apsilanko antroji žmona, nes, suprantama, į tikruosius savo namus jos pakviesti negaliu. Sesuo dalyvavo abejose mano vestuvėse.
Man sunku patikėti: negi sesuo niekada nepasakė jums pastabos, kad toks gyvenimas nėra normalus?
Tai čia jums atrodo nenormalus. Man visai normalus. Įpratau jau.
Visą atvirą interviu skaitykite IKONA.TV portale čia.
