Iš viso pasaulio atvykę keli šimtai tatuiruočių meistrų ir tikros šios kultūros žvaigždės, tatuiruočių fanai, ant kurių kūnų vargu ar liko vietos dar vienam piešiniui, ir tranki muzika Lenkijos armijos stadioną trims dienoms pavertė dideliu tatuiruočių salonu.
Kartu ši ir kitos konvencijos, kurios nuolatos vyksta skirtingose šalyse, privertė susimąstyti, jog tatuiruotės, kurios šiandien daugeliui vis dar primena masinės gamybos produktą, iš tiesų yra meno kūrinys.
Konvencijoje savo srities profesionalų, tokių kaip Eugene Knysh, Fredao Oliveira, Robert Borbas, Alex Pancho ar Saga Anderson, sukurti eskizai per keletą dienų virto išskirtiniais kūriniais ant klientų ir konvencijos lankytojų kūnų.
Tarp dalyvių ir lankytojų neįmanoma nepastebėti ryškų dizainerės „Chi Chi Ude" kostiumą vilkėjusio vyro ilgais plaukais ir ištatuiruotu veidu. Kadangi su Dominiku susirašinėjome dar iki renginio, susitikus greitai jį pažinome ir užkalbinome.
„Šias dienas nėra kada ramiai prisėsti. Prisidedu prie visų Lenkijos renginių, kurie yra susiję su tatuiruočių konvencijomis, organizavimo. Kadangi jau turėjome daug meistrų kontaktų visose šalyse, sukviesti juos nebuvo sudėtinga, nors darbo daug.
Meistrai atvyko ir Brazilijos, Argentinos, Meksikos, Kanados, Jungtinių Amerikos valstijų, Tailando, Malaizijos, Japonijos ir visos Europos", – stabtelėjęs paaiškina Varšuvoje veikiančio „Juniorinc" salono administratorius.
Bijo tik provincijose
Tiesa, pats D. Mądrachowskis kitam žmogui padaręs nė vienos tatuiruotės, nors su jomis yra susijęs visas jo gyvenimas. „Aš nepiešiu ir nesu meistras, bet tatuiruotės man yra viskas. Ir savo darbu noriu žmonėms parodyti, kad tai yra saviraiškos priemonė, galimybė per išvaizdą parodyti tai, kas esi iš tiesų. Taip paauglystėje pasidariau pirmąją savo tatuiruotę pats, o nuo 1991 metų kūną dengė jau profesionalios tatuiruotės".
Mažame Zielona Gora miestelyje gimęs ir augęs 43-ejų Dominikas grįždamas aplankyti mamos susiduria su didmiesčių ir provincijų skirtumais: „pamatę mane žmonės žegnojasi ir bėga. Tokiame dideliame mieste kaip Varšuva to nėra. Niekas nežiūri į žmogų su tatuiruotėmis neigiamai ar keistai, neatsisuka praėjus ir nesulaukiu jokių komentarų".
Tatuiruotę pasidarė ir mama
Didžiausio tatuiruočių festivalio Lenkijoje organizatorius prisimena, kad ir jo 70-metė mama visą gyvenimą jam aiškino, koks blogas dalykas yra tatuiruotės ir prašė nesidaryti jų visai ar bent jau ten, kur nebūtų taip matoma. Galiausiai, supratusi, kad sūnui tatuiruotės nėra tik trumpalaikis hobis, prieš tris savaites didelę juodą rožę ant rankos išsitatuiravo ir pati.
„Ji man paaiškino, kad norėjo pažiūrėti, ką tai reiškia, jei jau tai mano gyvenimas. Žinote, būtų super jei visi turėtų tokias mamas, kokią turiu aš", – savo mamą gyrė pašnekovas.
Jis pats juokauja dėl tatuiruočių lyginimo su liga. Neva pasidarius pirmąją vėliau būna sunku sustoti. Dėl šio kūno puošybos būdo yra pamišęs ir jo vyresnėlis sūnus, kuris, kaip ir tėvas, būdamas 23-ejų, tatuiruotėmis jau papuošė bene visą savo kūną.
„Nesidarau didelių projektų, t.y. didelių tatuiruočių, o tik mažas, nes skauda (juokiasi). Vietos naujoms dar tikrai liko, nors jau ištatuiruotos rankos, kojos, torsas, nugara, veidas, ateityje laukia ne viena nauja tatuiruotė", – sakė Varšuvos tatuiruočių konvencijos organizatorius.
Meistrui - didžiulė atsakomybė
Renginio organizatorių darbą gyrė ir vieno geriausiai konvencijos konkursuose pasirodžiusių tatuiruočių salono, kuris dirba Vroclave, įkūrėjų. Anot U-gene vardu puikiai žinomo meistro ir salono „Voice of Ink“ įkūrėjo, kalbant apie tatuiruotes atsiskleidžia ir žmonių mentalitetas, o tokie žmonės kaip Dominikas, kurie prisideda net ir prie švietėjiškos veiklos, padeda geriau suprasti meninę tatuiruočių reikšmę. Ir nors vis daugiau žmonių į tai žiūri pozityviai ir gali atskirti kokybišką darbą nuo pradedančio meistro bandymo, tobulėti dar yra kur.
„Mažai kas numano, kokia atsakomybė tenka tatuiruotę darančiam meistrui ir apskritai, koks tai darbas. Konvencijos, tokios kaip ši, padeda ir daugeliui žmonių, kurie galbūt nėra su tuo susiję, iš arčiau pamatyti mūsų užkulisius. Taip mažėja žmonių, kurie tiki mitais ir vis dar laiko tatuiruotes kažko blogo ir neigiamo simboliu“.
Meistras sako, kad padaręs tatuiruotę jis greitai jos nepamiršta ir dar peržiūri jos nuotraukas namuose, apgalvoja, kaip sugis ir kaip atrodys jo kurtas piešinys ant kūno po dešimties ar daugiau metų. Tai, pasak jo, ir yra didžiausia atsakomybė, kuri tenka meistrui ir salonui, kuriame jis dirba.
Tiesa, U-gene įkurto salono istorija taip pat įdomi. Daug metų dirbęs meistru jis nerasdavo salono, kuriame jaustųsi visiškai patenkintas, todėl nusprendė sau ir kitiems pažįstamiems meistrams sukurti darbo vietas.
„Jei atvirai, didelio noro atidaryti saloną nebuvo. Taip, tai visada buvo ir mano gyvenimo dalis, bet ir dabar mieliau darau tatuiruotes nei užsiimu vadyba. Tik supratau, kad žinant, koks yra tatuiruočių meistro darbas, galiu sukurti tokią studiją, kurioje meistrai jausis tikrai gerai“, – prieš du metus įkurtos studijos pradžią prisiminė pašnekovas.
Anot jo, kalbant apie tatuiruočių kultūra ir tai, kodėl tai tampa ir gyvenimo būdu, svarbu suprasti, kokios asmenybės slepiasi po šiais kūno piešiniais. Todėl DELFI siūlo pažvelgti giliau į šią kultūrą ir straipsnio tęsinyje susipažinti su kitais jos atstovais.
