DELFI žurnalistus pasitikęs kaimo įkūrėjas Mindaugas pasakojo, kad ši vieta nėra tik jo užgaida pačiam sau pasibūti. Juo labiau, tai nėra tik vieta turistams apsižvalgyti. Kiekvienas norintis gali čia atvykti ir apsigyventi indėniškoje palapinėje, susipažinti su indėnų kultūra ir ją pajausti savo kūnu bei dvasia. Negana to, čia ugdomi ir mažieji indėnai.
„Pas mus vyksta „Jaunųjų vilkų“ stovyklos, kurių metu jaunieji indėnai pelno plunksnas. Kiekviena plunksna yra pelnoma už kokį nors žygdarbį. Esate matę indėnų vadą, kuris vaikšto su visa plunksnų karūna? Tai visos tos plunksnos yra pelnytos per visą gyvenimo kelią už gerus darbus ir žygdarbius“, – pasakojo indėniška kultūra savo gyvenimo filosofiją remiantis Mindaugas, vaikštinėdamas po savo stovyklavietę.
„Indėnai nėra pikti, kaip kai kurie galvoja. Yra tokių, kuriems atrodo, kad indėnai tik nuims skalpą ir paleis tave nuogą. Tikrai atvažiuoja tokių žmonių. Mes parodome, kad indėnai gyvena su meile ir neima skalpo be reikalo. Skalpą ima tik tada, kai indėnui nori pakenti: užkariauti gentį, atimti žemę, nuskriausti žmoną ar vaikus. Tada indėnai kovoja ir gina savo šeimą. Tada jie parodo savo atvirą ir drąsią širdį“, – indėnišką tradiciją apibūdino Mindaugas, rodydamas savo valdas vaizdingame Danės upės slėnyje.
Čia išties galima visiškai atitrūkti nuo civilizacijos: autentiškose palapinėse gyvenantys atvykėliai kas dieną mokosi ne tik medžiojimo ar jodinėjimo, bet ir ugdo save kaip asmenybę: „Net ir jaunieji vilkai, kurie pas mus atvyksta į stovyklas, pasikeičia. Tėvai, pasiimdami vaikus, ne kartą yra sakę, kad štai jų vaikas iš išorės tas pats, tačiau viduje – visiškai kitoks. Šiems vaikams, kurie pabūna su indėnais, rūpi daug gilesni dalykai nei televizija, žaidimai ar kitos šiuolaikinės technologijos“.
„Vinetu“ kaimą netoli Klaipėdos pats įkūrėjas vadina gyvosios istorijos muziejumi. Atvykėliams ne tik siūloma susipažinti su indėniškomis tradicijomis, bet ir suteikiami indėniški vardai. Du sūnus turintis Mindaugas, kalbėdamas su žurnalistais, juos taip pat šaukė ne tais vardais, kuriuos suteikė jiems gimus, o tais, kuriuos suteikė pasiremdamas indėniška tradicija.
„Indėnai negauna vardų nuo pat mažumės. Jie turi vieną bendrą, o indėnišką vardą turi užsitarnauti pagal savo gyvenimo pasiekimus ir asmenybės bruožus, – pasakojo M. Timinskas. – Pavyzdžiui, jei esi stiprus, gali būti Stiprusis akmuo arba Grizlio letena. Jei esi mergina ir turi ilgus plaukus, kuriuos kedena vėjas, gali būti Vėjas plaukuose. Jei turi ilgas kasas, kurios persipina it upės vingiai, gali tapti Upės vingiu.“
Pokalbio metu stovykloje aplink sukiojosi ir katinas, kuriuo vis džiaugėsi mažasis Mindaugo sūnus. Pasidomėjus, koks gi šio mielo gyvūno vardas, indėnų stovyklos gyventojai tik nusišypsojo: „Jis neturi vardo arba jis turi daug vardų. Kiekvienas gali jį vadinti taip, kaip nori“.
Nuo „bėgimo lyg bizonų banda“ mieste pavargęs Mindaugas, kas kartą, išgirdęs klausimą, į jį atsakydavo pasiremdamas indėniška tradicija ar filosofija, tik vėliau „išversdavo“ ir taip, kad suprastų ir miestietis. Pasidomėjus, prieš kiek gi laiko jis su šeima nusprendė mesti visą miesto šurmulį, šis nedvejodamas atsakė: „Prieš dešimt didžiųjų saulių“. Tik vėliau suskubo paaiškinti: „Prieš dešimt metų. Viena didžioji saulė lygi vieneriems metams“.
Čia dvasios ramybės ieško ne tik lietuviai, bet ir latviai, prancūzai... Kartą buvo užsukęs svečias net iš Karibų salų.
Visi svečiai kviečiami apsistoti tipiuose. Nuo visiškai autentiškų indėnų tipių jie skiriasi tik tuo, jog yra dengti brezentu, o ne grizlio kailiu. Iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvežti indėniški būstai viduje iškloti kilimais, o viduryje įkurti ugniakurai, kuriais galima pasišildyti vėsiais vakarais ar pasigaminti maisto.
„Tipius statydavo moterys, – pasakojo ekskursiją iš Mindaugo į savo rankas perėmęs stovyklos šamanas Juodasis Varnas. – Vyrai medžiodavo, o moterys rūpindavosi namais.“
Juodasis Varnas šią indėnų bendruomenę atrado jau prieš kelerius metus ir būtent čia jaučiasi lyg namuose: „Indėnai prieš kiekvieną svarbų sprendimą eina į pirtį, tada rūko taikos pypkę, o svarbiausias savo mintis permąsto miškuose išsikastose duobėse. Tokią turėjau ir aš, dar iki tol, kol apsigyvenau „Vinetu“. Kasdien po darbo skubėdavau ne namo, o į savo duobę“.
Vaikštant po stovyklavietę neina nepastebėti didžiulės laužavietės. „Šiuo metu mūsų kilimas juodas, kai vyksta ritualinės apeigos, jis būna raudonas. Kiekvienas ritualų dalyvis žengia raudonu kilimu ir taip apsivalo“, – pasakojo stovyklos šeimininkas Mindaugas. Juodas kilimas – juodi, atvėsę pelenai, raudonas – įkaitusios žarijos, kuriomis žengia ne tik drąsiausi, bet kiekvienas čia atvykęs.
Taip, šiame indėnų kaime galima sudalyvauti ir lietaus šaukimo, ir dėkojimo, ir aukojimo, ir kituose indėniškuose ritualuose. Įdomu tai, kad taip savo šventes mėgsta pažymėti ir lietuviai: čia atvykstantys svečiai ne tik ieško ramybės, be ir švenčia gimtadienius, krikštynas ar net mergvakarius.
„Taikos pypkės ritualas skirtas atrasti taiką ne tik su kitomis gentimis, bet ir su pačiu savimi. Juk kai skleidi taiką kitiems, tada ir ji pati grįžta tau atgal“, – pasakojo Mindaugas.
Grįžkime prie šamano. Būtent jis čia yra tas, kuriuo visi tiki ir pasitiki. Prabilus apie didžiąsias dvasias, jis tikino, kad atvykėliams nebūtina tikėti indėniška tradicija. „Kiekvienas žmogus turi kažkuo tikėti. Vieni tiki Dievu, kiti miško dvasiomis, treti kažkuo kitu. Vienintelio dalyko nėra, nėra žmonių, kurie netiki niekuo, tad, jei čia atvykę žmonės taip sako, išvykdami jie jau būna supratę, kad tikėjimas yra mūsų viduje ir visi mes kažkuo tikime“, – pasakojo Juodasis Varnas.
Šamanas, savo galvą puošiantis ne viena plunksna, išlydėdamas žurnalistus, juos palaimino. Plunksnomis vedžiodamas aplink kūną Juodasis Varnas kalbėjo apsaugos žodžius, o visą ritualą baigė padėkodamas Didžiajai dvasiai ir pasiųsdamas energijos jai aukštyn į dangų. Taip Juodasis Varnas pademonstravo indėnišką svetingumą, dvasingumą ir atsidavimą gamtai.
„Vinetu“ stovyklavietėje indėnišką dvasią galima pajusti visomis juslėmis: rega, uosle, skoniu, lytėjimu ir klausa. Čia nuolatos skamba indėniška muzika, vaizdai „atplėšia“ nuo įprastos civilizacijos, kvapai žadina žingeidumą pažinti, lytėjimas leidžia suvokti daugiau nei tik matymas, o ruošiami indėniški patiekalai užbaigia visą indėniškų natų harmoniją.
