– Samsonai, kas lėmė, kad gyventi pasirinkai Lietuvą?
– Užaugau Nigerijoje. Daugumos žmonių nuomone, ten nieko nėra, vien skurdas, tačiau aš baigiau verslo mokyklą, įgijau išsilavinimą.
Nusprendžiau išvažiuoti, nes galvoje sukosi įvairios idėjos. Iš pradžių pasirinkau Baltarusiją, tačiau iš ten pabėgau, nes patyriau rasistinių išpuolių, o kultūros lygis – gana žemas. Lietuva buvo netoliese. Klestinti, graži, maža šalis, tad susikroviau lagaminus ir iškeliavau.
– Galbūt Lietuvoje turėjai merginą?
– Ne. Mano tėtis mus auklėjo griežtai. Jis kaldavo į galvą, kad visų pirma turiu pasirūpinti karjera, o tada jau galvoti apie moteris (nusišypso).
Kai man buvo 19, susipažinau su pirmąja mergina, kuri buvo modelis. Taip, ji lietuvė, tačiau tėvynėje praleisdavo mažai laiko. Daug keliavo. Kartu patyrėme tikrai gražių akimirkų, tačiau santykiai nepasisekė, nes atvykęs čia turėjau per daug veiklos, kaip ir dabar – aš beprotiškai aktyvus, manęs visur pilna. Mergina išsigando taip pat, kaip ir kitos išsigąsta. Kol kas širdies draugės neturiu.
– Gyveni čia jau ketverius metus. Ar turi darbą?
– Esu oficialus tarptautinių studijų ambasadorius Lietuvoje. Stengiuosi, kad švietimu šioje šalyje susidomėtų kuo daugiau žmonių iš Nigerijos. Nepatikėsite, tačiau jie Nigerijoje net neįsivaizduoja, kad Lietuva kaip šalis egzistuoja. Dažniausiai, jei pasakau, kad ji turi sieną su Rusija ar Lenkija, mano tautiečiai pagalvoja ir sako: aaa...
– Kiek afroamerikiečių Tavo dėka jau studijuoja Lietuvoje?
– Manau, šiuo metu jų yra apie 70. Toks skaičius mane džiugina.
Neseniai pats pasistengiau, kad Nigerijoje, mano mieste Lagose, žmonės gautų marškinėlių su užrašu „Lietuva“. Kam?
Kad kuo daugiau studentų išgirstų apie šią puikią vietą. Visus juos mokau ištarti „labas“, pasakoju, kaip čia gerai, kokie mokslo svetur pliusai.
– Ar čia gyvendamas nesusidūrei su nemaloniais lietuviais?
– Žinoma, tačiau jie mane puola tik nepagarbiais žodžiais, nes kai atsisuku, išsigąsta ir teigia, kad man pasigirdo. Ai, aš šypsausi. Juk ne man, o jiems gyventi sunku.
– Daug kalbi apie Lietuvą, tačiau kiekvieną savaitę pasipuoši savo šalies tautiniais drabužiais ir taip vaikštai gatvėmis. Ką tai reiškia?
– Kad neatsisakau identiteto. Tuos drabužius man atsiuntė mama. Jais pasipuošęs rodau, kas esu. Nors gyvenu Lietuvoje, esu savo žmonių atstovas. Ten gimiau, užaugau. Neišsižadu šaknų.
– Ar domiesi lietuvius iš proto varančiais dalykais, pavyzdžiui, krepšiniu?
– Taip. Mano mėgstamiausias krepšininkas – Jonas Valančiūnas, dainininkas – Donatas Montvydas, o miestas – Vilnius.
Visą interviu su Samsonu, kuriame jis atskleidžia, ar lengva gyventi tarp lietuvių, kai esi visiškai kitoks, rasite portale MIESTE.lt