Metė darbus ir ryžosi gyvenimo avantiūrai, kokios pavydėtų daugelis

Kauniečiai Augustinas Bakutis ir Jonas Ropas vieną dieną savo gyvenimus nusprendė pakeisti kardinaliai – metė darbus, atsisveikino su artimaisiais ir ryžosi didžiausiam nuotykiui, apie kurį kalbės turbūt ir jų provaikaičiai – jaunuoliai leidosi į magelanišką kelionę aplink pasaulį su motoroleriais.

Augustinas kelerius metus dirbo virtuvės šefu. Vadovavo restoranų virtuvėms, apmokydavo mokslus baigusius virėjus. Jonas tuo metu vadovavo vienos didelės prekybos centrų linijos sandėliui. „Gyvenimu nesiskundėme. Bet vieną dieną nusprendėme iškeliauti“, – sako jie.

 – Papasakokite apie savo magelanišką kelionę. Kuris iš jūsų pamėtėjo idėją apkeliauti pasaulį ir koks buvo pagrindinis šios kelionės tikslas? – paklausėme A. Bakučio.

 – Į avantiūrą išsiruošėme dviese – aš ir mano draugas Jonas. Nors pradžioje buvo minčių keliauti ir vienam, ir su didele komanda, galiausiai viskas išsirutuliojo iki iššūkio, kurį priėmėme dviese. Abu esame kauniečiai – gimėme ir augome vienoje gatvėje. Nors vaikystėje geriausiais draugai ir nebuvome, bet pastaruosius dvejus metus Jonas gyveno su manimi. Galbūt tai ir turėjo įtakos dviese traukti į šį žygį.

Apkeliauti pasaulį sugalvojau aš. Be jokių tikslų ir norų. Mano gyvenimo moto buvo: „Gyveni tik kartą“, tad juo ir vadovavausi. Tiesiog norėjome padaryti ką nors „kieto“. Pirmoji mintis buvo nuvažiuoti motociklu iki Kinijos, tačiau vėliau supratau, kad tai skamba kaip per daug lengva užduotis. Ir taip bemąstant supratau, jog noriu keliauti aplink visą pasaulį. Mano idėja patiko ir Jonui. Tiesą pasakius, be galo dėl tuo džiaugiuosi – jei ne jis, greičiausiai būčiau pražuvęs jau kur nors Albanijoje ir garsiai rėkęs: „Sugrąžinkite mane namo“. Aš karštas, spontaniškas, greitai užsidegantis ir užgęstantis, o Jonas šaltas, ramus ir viską dešimt kartų apmąstantis. Dėl šios priežasties dažnai nekenčiame vienas kito, tačiau šiaip ar taip – mes esame puiki komanda.

 – Kodėl išvykote būtent su tokia netradicine ir lėtaeige transporto priemone – motoroleriais? Kur juos gavote?

 – Keliauti automobiliu yra paprasta, tačiau tu nejauti vietos kvapo, vėjo, karščio ar šalčio. Motociklas – taip pat per daug paprasta. Bijau, kad grįžęs namo gailėsiuosi, jog viskas buvo per lengva ir viską galėjau padaryti su dar didesniu iššūkiu. Esame maksimalistai, tad mėgstame sau išsikelti didelius tikslus. Todėl mopedus ir pasirinkome. Toks keliavimo būdas yra be galo sunkus.

Jonas niekuomet nebuvo dviejų ratų žmogus – jam nuo pat vaikystės prie širdies automobiliai. Galbūt dėl šios priežasties pačiose pirminėse kelionės pasiruošimo stadijose jis labai norėjo keliauti visureigiu. Greičiausiai tokia dabar ir būtų mūsų avantiūra, jei ne kelionė į Tailandą, kurioje Jonas turėjo progos susipažinti su motociklo keliavimo malonumais. Iškart po jos buvo priimtas sprendimas keliauti motoroleriais ir pradėtos jų paieškos. Nusprendėme juos įsigyti Anglijoje ir parsigabenti į Lietuvą. Manau, jog buvo verta – abu motoroleriai kainavo po tris šimtus svarų. Rinkomės pačius pigiausius, net nesidomėjome kas tai per modeliai. Realiai radome per vieną dieną, o kitą dieną jau žinojome, jog jie mūsų. Seni, nepatikimi, tačiau ilgos ir didingos kelionės palydovai. Tiesa, jų remontas jau dabar kainavo keturis kartus daugiau nei jie patys.

 – Kaip į tokią jūsų avantiūrą reagavo jūsų artimieji, draugai? Juk jūs dėl šios avantiūros netgi metėte savo darbus...

 – Iš savo aplinkos sulaukiau daug palaikymo, ypač iš šeimos. Pradžioje galbūt niekas netikėjo, kad tai padarysiu, nes visada turiu daug planų, kurių taip ir nepradedu, tačiau kai suprato, jog šį kartą viską turiu savo rankose, labai man padėjo. Su Jonu panašiai – nuo atkalbinėjimų pačioje pradžioje iki palaikymo prieš išvykstant. Kiekvienas vyras gyvenime turi padaryti ką nors ypatingo, grūdinančio ir stipraus. Ir manau, jog tai puiki pradžia ir tėvai tai supranta.

Darbus, kaip minėjau, palikome tik dėl to, kad gyvename tik kartą. Mums abiem jie patiko, bet bus tų darbų! Nemanau, jog tikslinga užsidaryti savo komforto zonoje ir prisirišti prie šių dalykų. Viskas keičiasi ir, manau, dabar atėjo laikas naujam periodui. Per daug to nesureikšminame.

 – Su kokiais sunkumais susidūrėte planuojant kelionę, ar visur pavyksta gauti vizas?

Sužinojome, kad Pakistano vizos teks laukti apie du mėnesius, tad planuojame per tą laiką perplaukti Viduržemio jūrą ar padaryti dar ką nors tokio, ko daryti neturėtume. Neplanavome daugelio dalykų nei prieš kelionę, nei planuojame dabar. Atiduodame viską į rankas laikui. Nes kuo daugiau planuoji, tuo labiau Dievas juokiasi. Tiesa, perskaičiau išgyvenimo džiunglėse gidą ir turiu porą įrankių motorolerio taisymui, tačiau tai viskas. Tikiu, jog jei bučiau prieš kelionę viską nuodugniai planavęs, niekur nebūčiau išvažiavęs.

 – Koks maršrutas jūsų dar laukia ir kiek šalių jau apkeliavote?

 – Iš Lietuvos keliavome per Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Kroatiją, Juodkalniją, Albaniją, Graikiją ir šiuo metu esame Turkijoje, netoli nuo Irano. Pirmoji mūsų mažojo plano dalis – pasiekti Kiniją. Kaip tai padarysime dar nesame tikri, tačiau bandysime keliauti per Iraną, Pakistaną, Indiją ir Burmą, kitas gražiausias Azijos šalis iki Kinijos. Tuomet laukia keltas į Kanadą ir maršrutas iki pat Čilės. Pradžioje tai buvo tik kelionė, tačiau dabar atsirado ir naujas tikslas. Internete radome informacijos, kad ilgiausia kelionė 50 kubinių centimetrų motoroleriu yra 14 tūkstančių kilometrų. Na, šiam varikliukui tai išties ilgas kelias, tačiau šiuo metu esame įveikę 10 tūkstančių. Tad žiūrėsime, ką vėjas mums atpūs, bet tikime, jog šį skaičių viršysime ne du ir ne tris kartus – visa kelionė tęsis kiek daugiau nei 100 tūkstančių kilometrų. Kol kas jaučiamės beveik taip pat, kaip ir prieš išvykstant - gyvybingi ir žvalūs.

 – Kokias šalis labiausiai spirgate aplankyti ir kokias specialiai lenksite lankstu ir kodėl?

 – Į šalis, kurias noriu aplankyti labiausiai, deja, nevažiuosime. Tai Sirija, Afganistanas ir Irakas. Dar norėčiau aplankyti Šiaurės Korėją, bandysime gauti šios šalies vizas. Jonas savo įdomiausią kelionės tikslą – Europą jau apvažiavo. Viskas iki Amerikos jam – tik nuobodus dulkėtas kelias. Didžiausią įspūdį jam paliko Vengrijoje esantis Balatono ežeras.

Vietų, kurių stengiamės išvengti, manau, nėra. Tik gal tas tėvų įskiepytas požiūris apie Vidurio Azijos šalis verčia mus jas aplenkti. Tačiau žinau, jog vieną dieną šias šalis aplankysiu ir neabejoju, jog ten užsibūsiu.

 – Kiek kilometrų per dieną planavote nuvažiuoti ir ar pavyksta laikytis plano? Kur dažniausiai apsistojate?

 – Nuvažiuojame skirtingus atstumus priklausomai nuo aplinkybių. Užuovėją radę gražioje vietoje, su vaizdu į jūrą ar kalnus, miegame ilgiau ir išvykti neskubame, tad ir nuvažiuotas atstumas mažesnis. Priklausomai nuo oro, laiko ir kelio, įveikiame nuo šimto iki keturių šimtų kilometrų per dieną. Užuot lėkę, kartais leidžiame sau atsipalaiduoti ir važiuoti lėtai bei mėgautis vaizdais. Skubėti iš tiesų ir nepavyktų – maksimalus motorolerių greitis tik apie 40 kilometrų per valandą. Kartais, o ypač važiuojant kalnynais, norisi tiesiog nulipti ir eiti pėsčiomis – dažnai tenka pasispirti kojomis.

Zirzti dėl vietos, kurioje teks miegoti, pradžioje sau dar leidome, tačiau dabar viskas pasikeitė. Aukštuose kalnuose Kroatijoje mus užklupo liūtys ir tiesą, pasakius, po to karto požiūris į miegojimo vietą pasikeitė. Lyg ir norisi kartais paprieštarauti Jonui, kad vaizdas pro palapinės langą negražus, tačiau žinau, jog būna ir blogiau. Užkampis, ir tas tinkamas, jei jame sausa ir žemė lygi. Patalynės neturime, suprantama, miegame miegmaišiuose, o jie šilti, tad tiestis juos galime praktiškai bet kur. Anksčiau tai buvo mano mintis, tačiau dabar sutinka ir Jonas – geriausia būti nematomu – statytis, kur mūsų niekas nepastebės ir nematys.

 – Manau visiems įdomu, koks yra kelionės aplink pasaulį biudžetas? Kiek pinigų turėdami kišenėje/kortelėje išvykote ir kaip prasimanote šlamančiųjų benzinui, maistui, nakvynei?

 – Tiesa, apie pinigus klausia bemaž visi, tačiau mums tai mažiausias rūpestis. Metus prieš išvykstant pinigus taupėme, tad jų turėtų užtekti ateinantiems trims metams. Neišleidžiame daug – tą pačią pinigų sumą, kurią lietuviai išleidžia gyvenimui per mėnesį, mes išleidžiame keliaudami. Šiai dienai apie pinigus galvoti dar tikrai nereikia, tačiau norėtume dirbti, tačiau tik už lovą. Galbūt Nepale, o galbūt Indijoje, nes abu tikime, jog galime būti naudingi, padėti ir įkvėpti. Ir šiaip, apie pinigus kalbėti nelabai mėgstame – tai tarsi gražina mus atgal, o grįžti dar nenorime.

 – Apie nuotykius, pavojus ir adrenaliną klausimas būtų labai platus, bet DELFI skaitytojams būtų labai įdomu išgirsti keletą smagių jūsų istorijų...

 – Viešint Kroatijoje vienas vietinis vaikinams užsiminė, kad jų mieste vieši Lietuvos prezidentė. Nusprendėme ją susirasti. Susitikę paprašėme nusifotografuoti. Po oficialių susitikimų prezidentės fotografas Robertas Dačkus susirado mus ir įkalbino nusifotografuoti bendrai nuotraukai prie motorolerio. Apsauga prie jos mašinų mūsų nepraleido, tai pati prezidente su palyda priėjo prie mūsų. Dėl to gatvėje netgi teko stabdyti eismą. D. Grybauskaitė susidomėjo mūsų avantiūra ir stebėjosi, kad motoroleriais nukeliavome taip toli. Domėjosi, iš kur tokiai kelionei gavome finansų.

Vaikinų kelionės akimirkos – DELFI galerijoje: