„Rinkdavomės mano namuose ir pindavome vainikus, ieškodavome paparčio žiedo, burdavomės įvairiais būdais, – šypsodamasi pasakojo Ingrida. – Visą naktį nemiegodavome, stebėdavome įvairius ženklus. Turėjau knygą „Burtai. Sapnai. Papročiai“, tad sekdavome jos nurodymais gerdamos mano močiutės virtos vyšnių uogienės arbatą.“

I. Kazlauskaitė užaugo ir pati tapo pramogų pasaulio atstove, per šventes linksminančia kitus, bet mielai šią naktį vėl sutiktų draugų būryje.

„Tai tradicija, kuri atkeliavo iš mūsų senolių. Reikia išmokti stabtelėti, susikviesti draugus ir puoselėti tas tradicijas. Tai gražu“, – su šypsena kalbėjo Ingrida.