Paskyros sekėjai neišvydo tradicinių turistinių sostinės vaizdų – fotomenininkas nusprendė užsieniečiams parodyti kitą sostinės pusę. Britai ir kiti paskyrą sekantys užsieniečiai turėjo progą pamatyti tokias vietas, kurias dažnas vilnietis nuo turistų mieliau paslėptų: Šnipiškes, Šeškinę, Lazdynus, griūvančius Vilniaus koncertų ir sporto rūmus, laikiną cirko palapinę prie „Akropolio“ ir dar keletą kitų miesto vaizdų. Kiekviena publikuojama nuotrauka buvo papildoma išsamiu pasakojimu apie joje matomus objektus.

Vilnius
Foto: I. Selėnio/Instagram.com nuotr.

– Kaip trumpai pristatytumėte „Guardian Cities“ projektą?

– „The Guardian“ dienraščio skiltis pavadinimu „Cities“ orientuota į naujienas, idėjas, aktualias diskusijas, susijusias su miestais, o tiksliau - ateities miestais ir jų kultūra. Kaip papildomą komunikacijos socialiniuose tinkluose įrankį, „The Guardian“ kuruoja „Instagram“ paskyrą, kurios turinį, pasak jų, kuria pasirinkti jų manymu geriausi miesto fotografai pasaulyje. Tad redakcija man, kaip ir keliems kitiems fotografams prieš mane, pasiūlė kuruoti jų „Instagram“ paskyrą visą savaitę rodant vaizdus ir rašant trumpas istorijas iš Vilniaus.

– Kodėl „The Guardian“ būtent jus atsirinko šiam projektui?

– Norint patekti į „The Guardian“ akiratį, įdėjus nuotraukas „Instagram“ paskyroje reikia nuotraukas žymėti #guardiancities, šią žymą naudojau ir aš po kai kuriomis savo nuotraukomis. Vieną dieną gavau iš redaktorės laišką. Kaip supratau, jiems patiko mano vaizduojamas miestas, fotografavimo stilius. Be to, mano žiniomis, „The Guardian“ savo „Instagram“ paskyroje ar dienraščio skiltyje „Cities“ nebuvo publikavę istorijos, reportažo apie Rytų Europos miestus. Vilnius, jei neklystu, tapo pirmuoju tokiu.

– Kodėl nusprendėte rodyti ne pačią gražiausią miesto pusę?

– Redaktorė specialiai paprašė, kad rodyčiau miestą tokį, kokį aš jį matau ar jaučiu, pridurdama, kad norėtų pamatyti įvairovę. Pastebėję mano nuotraukas apie Vilnių, suprasite, kad paradinė miesto pusė man neįdomi. Miesto charakterio ieškau periferijoje ar jo užkaboriuose, netikėtose vietose. Taigi, pamanęs, kad būtent tikrumas, įvairovė, o ne klišinės miesto nuotraukos ir patrauks žiūrovų dėmesį. Iš paskutinio laiško nuo redaktorės supratau, kad redakcija liko tuo patenkinta.

– Kaip atrtinkdavote objektus, vertus auditorijos dėmesio?

– Atrinkimas – tai labai subjektyvus vertinimas per asmeninį „patinka-nepatinka“ ar „įdomu-neįdomu" mastymo kampą. Aiškios formulės tikrai neturėjau rinkdamasis, ir nuotraukų specialiai nepasiruošiau. Iš esmės, rinkausi vietas, kurios yra kažkiek žinomos, kontrastuoja tarpusavyje, turi įdomią plačiai auditorijai ne taip girdėtą istoriją. Mano galva, tokiu principu remiantis dėliojasi įdomesnė serija dėl sukuriamos intrigos ir natūralios siužeto tėkmės. Jei būčiau į Vilnių atvažiavęs turistas, būtent per tokias perspektyvas, kurias parodžiau „The Guardian“, ir norėčiau pažinti miestą.

– Ar sunku buvo nuspręsti, ką publikuoti? Mačiau, kad jūsų asmeninėje paskyroje nuotraukų kur kas daugiau nei pateko į „Guardian Cities“.

– Buvo nelengva, nes turėjau daug daugiau nuotraukų negu galėjau parodyti - galėjau publikuoti po dvi nuotraukas per dieną, t.y. viso 14 nuotraukų per savaitę. Bet, kaip jau užsiminiau, nesistengiau savęs spausti į kampą su sprendimais. Kitą kartą nuotrauką rinkdavausi dėl jos kokybės, įdomesnio rakurso ar šviesos ir pan.














Stambulas, Bergenas, Tbilisis, Hongkongas, Mumbajus, Kopenhaga,
Bukareštas, Briuselis, Monrealis, Lisabona, Torontas, Roterdamas – šie
ir daugybė kitų pasaulio miestų jau buvo tapę projekto „Guardian Cities“
taikiniais.