Šį kartą Lietuvoje ne pirmą sykį viešintys „Tiger Lillies“ į Vilnių atvežė anksčiau nerodytą programą, pavadintą „Vieno grašio opera“ (ang. „One Penny Opera“). Teatrališką sarkazmo ir liūdnos ironijos persmelktą programą įkvėpė XX a. Bertolto Brechto bei Kurto Weilio „Trijų grašių opera“ (ang. „Threepenny Opera“), pastatyta pagal XVIII a. Johno Gay’aus „Elgetos operą“. B. Brechtas savo adaptuotą kūrinį pristatė taip: „Netrukus jūs išgirsite elgetų operą. Kadangi ši opera turėjo būti tokia puošni, kokią tik elgetos gali įsivaizduoti, ir kartu pakankamai pigi, kad elgetos galėtų ją žiūrėti, ji vadinasi „Trijų grašių opera“.
Pjesėje pasakojama apie karalienės Viktorijos laikų Londono elgetų gyvenimą ir amoralų antiherojišką nusikaltėlį Macheathą, dar vadinamą „Mackie“ arba „Macku peiliu“ (ang. „Mack the Knife“), kuris veda Polly Peachum. Vedybos supykdo visų Londono elgetų gyvenimus kontroliuojantį Polly tėvą ir šis pasiryžta pakarti Macheathą. Tačiau Macheathui galiausiai pavyksta išvengti žiauraus likimo ir baigiantis pjesei Karalienės pasiuntinys jam netgi suteikia barono titulą. Tokiu būdu prieinama prie sarkastiškos laimingos pabaigos, kurioje piktadarys ne tik neįveikiamas, bet dar ir apdovanojimas.
Šios pjesės įkvėptoje „Tiger Lillies“ programoje atsispindi tos pačios idėjos. Dainų tekstuose knibždėte knibžda plėšikų, vagių, kalinių, sutenerių ir prostitučių, tačiau ir jie – ne vieninteliai neigiami herojai, nes pasauliui taisykles diktuojantys politikai – ne mažiau godūs ir korumpuoti, nei didžiausi elgetos ir nusikaltėliai. Visų jų varomoji jėga – godumas, savanaudiškumas, pirminiai instinktai.
„Vieno grašio opera“ pasižymi žiedine kompozicija, pirmoji ir paskutinė dainos skirtos pagrindiniam operos herojui Macheathui, jo prisistatymui ir dviveidiškumo atskleidimui. Paskutiniame programos kūrinyje „Mac The Knife“ Macheathas lyginamas su rykliu, dainuojama „Na, ryklys turi gražius dantis, brangioji / Ir jis apnuogina juos perlamutrine baltuma / Macheathas turi tik peiliuką, brangioji / Kurį laiko paslėptą nuo akių / Kai ryklys kanda dantimis, brangioji, / Ima skleistis raudoni ratilai / Puošnias pirštines dėvi Macheathas, brangioji, / Ir ant jų – nė pėdsako raudonio.“
Nepaisant Macheatho smukusios moralės, žiaurumo ir godumo, jis veda Polly Peachum, heroję, kuri pjesės metu lieka įstrigusi tarp valdingo tėvo, motinos, norinčios atiduoti ją pirmam pasitaikiusiam turtingam vyrui ir nusikaltėlio Macheatho, kurio melagingais pažadais tiki. Nors ir pati Polly turi savo slaptų žiaurių neįgyvendintų fantazijų, jai trūksta tvirto charakterio jas įgyvendinti ir moteris lieka užgožta pasaulyje, kurį valdo vyrai. Pjesėje paliečiama ir toksiškų santykių, kuomet auka įsimyli savo skriaudėją, tema.
„Tiger Lillies“ klausytojus įveda į gyvenimą be išeičių, nes visi upeliai suteka į tą pačią upę. Vienoje barikadų pusėje – elgetos, prostitutės ir nusikaltėliai, tačiau kitoje taip pat nėra alternatyvos – politikai ir policininkai pasirodo esantys tik labiau prasisiekusi tų pačių Londono vargšų versija, vedama tų pačių troškimų (dainoje „Police“ policininkai nuotaikingai prisistato: „Mes esame policija / Mes esame vagys / Ir visiems vieni kitų reikia“).
Ant „Midsummer Vilnius“ scenos antradienį nuskambėjo ne tik naujausio „Tiger Lillies“ albumo kūriniai, bet ir keli kiti, pavyzdžiui, itin ekspresyviai sugrotas, prieš daugiau nei du dešimtmečius sukurtas „Crack of Doom“, kuriame ironiškai kalbama apie visa ko pabaigą ir atpildo momentą („Taigi tavo gyvenimas / Tavo gyvenimas žlugo / Tu padarei sraigės pažangą / Nesijaudink, dar atkeršysi / Nes galiausiai mes visi – lygūs / Maži ir galingi – visi tokie patys / Šis gyvenimas – paviršutiniškas, lengvas žaidimas / Kur kiekviena imperija / Virsta dulkėmis / Ir kiekvienas ego bus sutriuškintas.“
Be to, į naująjį albumą pateko ir keli kūriniai iš 2001 m. išleistos „Dviejų grašių operos“ – dar vienos B. Brechto „Trijų grašių operos“ interpretacijos. Albumas pristatytas kaip „vienu grašiu pigesnis“.
„Vieno grašio operoje“ aptartos temos itin glaudžiai siejasi ir su paties „Tiger Lillies“ vokalisto išgyvenimais. Grupės įkūrėjas Martynas Jacquesas septynis jaunystės metus praleido gyvendamas virš viešnamio Londono Soho rajone, Ruperto gatvėje, mokydamasis, kaip dainuoti falcetu, kuris vėliau tapo „Tiger Lillies“ vizitine kortele.
Viename interviu apie gyvenimą Soho rajone praėjusio amžiaus aštunto ir devinto dešimtmečio sandūroje M. Jacquesas prisipažino svajodavęs netapti paprasčiausiu narkotikų platintoju ir padaryti sėkmingą muzikanto karjerą, tačiau iki kol grupė sulaukė šlovės buvo visko ir vokalistui, norėjusiam užsidirbti pinigų grupės veiklai, teko platinti lengvuosius narkotikus, daugiausia marihuaną ir šiek tiek LSD, toje pačioje gatvėje, kurioje ir gyveno.
„Dauguma merginų [dirbusių viešnamyje – aut. past.] buvo narkomanės, bet aš niekada į tai neįklimpau. Pora iš jų mirė“, – žurnalistui pasakojo „Tiger Lillies“ vokalistas.
Klausiamas, kodėl dainuoja apie dugną pasiekusius žmones ir pasakoja šiurpias jų istorijas, M. Jacquesas atšauna, kad jam patinka tamsa ir jis niekada nesiekė būti laimingu, nerūpestingu linksmintoju. Jo tikslas – pastūmėti žmones, mesti jiems iššūkį ir šiek tiek išgąsdinti.
Rodos, šie tikslai su kaupu buvo išpildyti „Midsummer Vilnius“ scenoje, nuo kurios išgirstos istorijos apie elgetas, nusikaltėlius, prostitutes ir korumpuotus vadovus tarsi parodė veidrodį, kuriame kiekvienas gali išvysti savo paties ir globalias silpnybes, pasijuokti iš pasaulio žiaurumo ir beviltiškumo, įvardyti bloguosius aktorius ir tokiu būdu į tai pažvelgti sąmoningai bei apsivalyti nuo blogio.
Pasirodymo nuotraukas galite matyti fotogalerijoje.
