Kiekvienais metais didžiausias pasaulyje metalinės muzikos žvaigždes ir tūkstančius žiūrovų iš įvairiausių pasaulio valstybių sukviečiantis festivalis naują vietą išbandė pirmą kartą, rašoma pranešime spaudai. Renginio svečiai, savo skaitlingumu stebinę vietos gyventojus, turėjo gausiai vietos pasistatyti savo automobilius bei palapines – panašu, kad A. Smetonos dvaras galėtų tapti festivalio vieta ir dar didesniam lankytojų būriui.

Šiemetinis „Kilkim Žaibu“ lankytojus traukė tokiais visame metalinės muzikos pasaulyje žinomais vardais, kaip „Sepultura“, „Marduk“, „Horna“, 1914, o taip pat Lietuvoje išgarsėjusiomis grupėmis – „Skylė“, „Phrenetix“ ir kitais atlikėjais, kurie svečius linksmino ne tik visa dieną, bet ir iki pat paryčių.

„Šiais metais pavyko sukviesti tikrai stiprų atlikėjų sąstatą, o ypatingai nudžiugino tai, jog grupės 1914 muzikantai iš Ukrainos, nepaisant šalyje vykstančio karo, gavo leidimą išvykti iš savo šalies ir festivalio svečiams paskleisti žinią apie tai, kas vyksta jų šalyje ir ką jie galvoja apie okupantus“, - sako nuo pat pirmųjų metų „Kilkim Žaibu“ organizuojantis Daividas Kurlis.

Negailestingų saulės spindulių svilinami lankytojai stengėsi saulėkaitos privengti tarsi žudančio lazerio bei mirko Lėno ežere, prie kurio pastatytas A. Smetonos dvaras. Tačiau kaitra nepalaužė kailiniais apsirėdžiusių italų „Wind Rose“ noro įsikūnyti į požemių nykštukus ir pašokdinti klausytojus su savo nuotaikingais kūriniais.

Fėjos balsu, kuris kartais pavirsdavo visai ne moterišku kriokimu, žiūrovus viliojo raganiškoji grupės „Sylvaine“ vokalistė, o Izraelio ir Lietuvos muzikantų bendromis jėgomis suburtas kolektyvas „Romuvos“ skleidė folk metalo kerus.

Viena didžiausių festivalio žvaigždžių buvo „Vltimas“ – iš pačių žinomiausių pasaulio kolektyvų surinktų savo srities meistrų transkontinentinė „supergrupė“, kurios veidu tapo buvęs grupės „Morbid Angel“ lyderis Davidas Vincentas. Pirmą kartą Lietuvoje viešėjęs kolektyvas pademonstravo, kad patirtis ir muzikinė branda leidžia ne tik sukurti itin įspūdingas kompozicijas, bet ir meistriškai bendrauti su savo klausytojais.

„Belieka pasidžiaugti, kad pailgintos programos – trijų dienų – festivalis buvo kupinas itin aukštos kokybės pasirodymų, kurie tikrai atrado savo gerbėjus. Visame pasaulyje žinomos muzikos grupės, turinčios kuo pasidalinti su savo klausytojais, visuomet buvo didžiausia šio festivalio stiprybė. Neketiname šios geros tradicijos atsisakyti ir ateityje“, – tvirtina D. Kurlis.

Nors svarbiausia priežastis atvykti į „Kilkim Žaibu“ kasmet būna muzika, draugiška aplinka ir nuoširdus bendravimas, festivalio lankytojai kasmet gali mesti sau iššūkį ir pasitikrinti savo drąsą, jėgą ar gebėjimą išmokti ką nors naujo.

Festivalio organizatoriai stipriausius ir drąsiausius vyrus tradiciškai pakvietė dalyvauti vikingų futbolo – rąstplėšio – rungtynėse, kuriose be fizinį kontaktą ribojančių taisyklių komandoms tenka į priešininko pusę nugabenti rąstą.

Šiemetinės komandinės dvikovos pareikalavo ne tik prakaito, bet ir skausmo – traumą patyrė vienas iš festivalio ir šalies svečių. Tiesa, skausmas jam nesutrukdė sugipsuota ranka grįžti ir savaitgalį užbaigti tame pačiame festivalyje – tai yra ir gera žinia, rodanti, kad jo sveikatos sutrikdymas nebuvo stiprus, ir kad metalinės muzikos gerbėjai yra pasiryžę dėl muzikos, draugų ir magiškos atmosferos pakentėti skausmą.

Kovos rate – savotiškoje ketvirtoje festivalio scenoje – muzika, kaip įprasta, neskambėjo. Tačiau, kaip ir kiekvienais metais ten žvangėjo kalavijų smūgiai į skydus ir priešininkų šarvus. Ir netgi nepaisant negailestingai pleškinusios saulės kovotojai vilkosi storus apsauginius šarvus, kurie juos saugojo nuo sužeidimų (bet ne nuo kaitros).

„Susirėmimai Kovos rate yra tarsi festivalio vizitinė kortelė. Ši programos dalis puikiai parodo mūsų savastį: beribę jėgą ir drąsą, metalo žvangėjimą ir savo jėgų negailėjimą tam, kad žiūrovai pasiektų dvasinę ekstazę“, – sako renginio organizatorius.

Netrūko ir kitų veiklų, kurios, lygiagrečiai su muzikiniais pasirodymais, lankytojams leido pasirinkti, kaip jie praleis laiką. Festivalio svečiai turėjo galimybę pasimokyti pinti Rasų vainikus, austi juostas, drožti Laimos paukščius, virti alų, sužinoti keramikos ar kalvystės paslapčių, sudalyvauti mistiškose Rasų apeigose, sutikti kylančią saulę su senoviniais šokiais.

Nauja renginio teritorija festivalio organizatoriams suteikė galimybę išbandyti ir naujas veiklas: pasiūlyti lankytojams pasidomėti ne tik lietuvių kovų su krikščionių riteriais istorija, bet ir sunkiu laikmečiu, kuomet drąsiausi šalies vyrai ir moterys kovojo prieš sovietinius okupantus, pasilikusius šalyje po to, kai iš Lietuvos buvo išvaryti naciai.

Karo istorijos rekonstruktorių klubas „Partizanas“ ir istorijos klubas „Miško broliai“ festivalio svečius supažindino su pokario pasipriešinimo okupantams kasdienybe bei gyvenimo būdu, pademonstravo jų naudotą techniką ir ginkluotę, nupasakojo karių likimus.

„Festivalio etnografinės pusės išplėtimas renginį smarkiai praturtino – tai yra be galo svarbi mūsų istorijos dalis. Ji nė kiek ne prasčiau už karalių ir kunigaikščių laikmetį įrodo lietuvių narsą ir pasiryžimą kovoti su bet kokiu priešu, negailint savo gyvybės. Abiejų šių Lietuvos istorijos dalių patirtis sako, kad piktiems kaimynams metus dar vieną iššūkį mes jį priimtume ir kovotume ne mažiau garbingai nei visą pastarąjį tūkstantmetį“, – reziumavo D. Kurlis.