Suderinti interviu su populiaria švedų atlikėja nebuvo sudėtinga. Likus porai savaičių prieš Liverpulyje prasidėjusią dainų konkurso fiestą susisiekėme su Loreen vadybininku, kuris mielai sutiko skirti dešimt minučių išskirtiniam pokalbiui su skandinavų šalies atstove „Eurovizijoje“. Tiesa, nors atrodytų, jog skirtas laikas – labai trumpas, atlikėja spėjo papasakoti daug įdomių faktų ne tik apie savo prigimtį, ypatingas tatuiruotes, pasirodymą, bet ir nusiuntė žinutę jos klausantiems lietuviams.
Dieną prieš interviu pasiekė laiškas, jog su Loreen galima susitikti viename iš Liverpulio viešbučių, kuriame ji buvo apsistojusi. Atvykus į vietą sutartu laiku, kelias minutes teko palaukti, kol atlikėja baigs bendrauti su kitais žurnalistais. Mat Didžiojoje Britanijoje norinčių susitikti su „Eurovizijos“ žvaigžde buvo tikrai ne vienas žmogus.
Loreen pasirodė labai draugiška, susitikus mielai pasisveikino ir apsikabino, mielai pozavo prieš fotografo blykstes bei visiems Delfi socialinių tinklų sekėjams perdavė linkėjimus. Interviu metu atlikėja nevengė pajuokauti, papasakojo apie ją itin prajuokinusį žurnalisto klausimą, parodė ypatingą savo tatuiruotę ir prisiminė 2012-uosius.
– Sveiki, Loreen.
– Sveika.
– Esame dėkingi už savo skirtą laiką ir šį interviu. Papasakokite, kuo skiriasi šie metai nuo 2012 m. „Eurovizijos“, kurioje dalyvavote?
– Jūs sakote, kad esate labai dvasinga, atsipalaidavusi, rami, o ir žmonės tai pastebi. Sėdėdama čia, aš jaučiu tą energiją, kuri sklinda iš jūsų. Papasakokite, iš kur tai kyla?
– Na, aš niekada nesijaučiu atsipalaidavusi. Juokauju! Ne, aš nežinau. Manau, kad tai susiję su tuo, kaip esi auklėjamas. Esu kilusi iš dvasingos šeimos, bet taip pat manau, kad galbūt gyvenime, balansuojant tarp aukštumų ir žemumų, pradedame suprasti visumą. Pavyzdžiui, kas yra kas, kokia yra dalykų paskirtis. Ilgainiui tu pastebi, kad tavo gyvenime kartojasi tam tikri dalykai. Tai beveik kaip išbandymas. Turi būti tiems dalykams budrus, atviras. Ir iš tikrųjų, man dvasingumas visada buvo svarbus, jau nuo pat vaikystės. Manau, kad, tiesą sakant, mes visi jį turime.
– Kiek palaikymo sulaukiate iš Švedijos žmonių ir kaip jie jus palaiko šioje „Eurovizijoje“?
– Žinote, nežinau, ką aš padariau savo ankstesniame gyvenime, kad to nusipelnyčiau, bet meilė, kurios sulaukiau, šį kartą ne tik iš Švedijos žmonių, bet ir iš apskritai kitų žmonių, yra tokia, kokios net neįsivaizduojate. Ji tokia graži. Įdomu yra tai, kad ką išsiunti į visatą, grįžta tau atgal. Ir jausmas, kurį jaučiu savo kūne, kai stoviu ten ir atlieku pasirodymą, yra toks kupinas meilės, jaučiu aukštas vibracijas. Tai labai labai ypatinga. Ir tai taip įdomu. Kai žiūriu ir atsigręžiu, žmonės tarsi susijungia su daina, sako gražius dalykus. Jei aš siųsčiau negatyvumą, baimę, nepasitikėjimą, bet ką neigiamo – tai tiesiog atsispindėtų atgal į mane. Man taip jau yra buvę gyvenime, todėl tai puikiai suprantu. Taigi, iš švedų sulaukiau daug meilės, bet ją jaučiu ir apskritai iš visų žmonių. Tai beprotiška.
– Pastaruoju metu davėte ne vieną interviu. Kokį įdomiausią ar juokingiausią komentarą išgirdote iš žurnalistų ar gerbėjų?
– Na, žinote, smagu tai, kad nėra keistų klausimų. Tačiau juokinga girdėti kai kuriuos komentarus. Pavyzdžiui, manęs klausia: „O, Loreen, koks jausmas per pasirodymą sėdėti sumuštinyje?“, aš galvoju: „Rimtai? Sumuštinis? Tai nėra sumuštinis, tai yra dangus, žmogau“. Bet niekada nesulaukiau jokių keistų klausimų. Tiesą sakant, esu labai nustebusi, kad žmonės tokie atviri, nes kai manęs klausia: „Ką tu nori pasakyti savo daina, apie ką tu joje kalbi?“, aš atsakau, kad tai yra gamta. Tai yra abstrakcija. Tai yra abstrakti gamtos forma. Manęs klausia: „Ką jūs turite omenyje?“, na, aš guliu smėlyje, aplinkui mane yra vėjas, dūmai, kurie prilygsta rūkui, yra dangus, saulė. Net mano nagai yra iš akmens. Visa tai yra gamtos elementai. Ir jie sako: „Bet kodėl gamta?“, todėl, kad būtent čia rasite save ir sužinosite apie save.
– Jūsų daina trunka apie 3 minutes. Kokius jausmus jaučiate per tas tris minutes, kai ją atliekate?
– 3 minutės, bet vis tiek jaučiasi, kaip visa amžinybė. Žinote, ši erdvė labai graži. Tris minutes viskas yra pusiausvyroje. Niekas kitas išorėje neegzistuoja, tik tu ir aš. Visiškas ryšys. Kolektyviai galvojame, kad nesame susiję vienas su kitu, bet taip yra. Tai yra mokslas. Viskas yra energija. Taigi tą akimirką, kai aš jums dainuoju, jūs man atiduodate energiją. Tai viena gražiausių akimirkų, kokias man yra tekę išgyventi. Tai beprotiška.
– „Tattoo“ dainoje yra paslėpta gili mintis apie tatuiruotę, tačiau kalbant apie jūsų asmenines, matau, kad jūsų rankas puošia – henna tatuiruotės? Kuri iš jų jums yra svarbiausia?
– Turiu kelias. Atstovauju Švedijai, bet kartulore esu tarsi klajoklė iš Maroko, iš Atlaso kalnų. Tai yra mano paveldas, o mano genties moterys tais laikais, dar galbūt ir dabar, daro tatuiruotes. Nežinau, ar esate tai matę, bet ant viso kūno, vietoj papuošalų, jos darydavosi tatuiruotes. Ir štai, aš turiu vieną, kuri yra tikrai negraži, jei palygintume ją su tomis, kurias turėjo mano močiutė bei prosenelė. Tai yra bloga šio papuošalo versija. Bet man ji patinka, nes primena mano močiutę ir prosenelę. O jei atvirai, labiausiai mėgstu esančią mano šone.
Ji maža, arabų kalba. Žinai, kas ten parašyta? Ir kaip svarbu, kas ten parašyta? Joje sakoma: „Tu kenti, tu mokaisi, o paskui pasikeiti“. Matote, tai ir yra ciklas.
– Ką norėtumėte pasakyti lietuviams, savo gerbėjams?
Norite, kad žiūrėčiau į kamerą?
– Manau, kad taip.
– Gerai. Pirmiausia noriu pasakyti ačiū už komentarus, už palaikymą, už meilę. Jūs mane verčiate raudonuoti. O šeštadienį aš jums atiduosiu visą kūną, protą ir sielą scenoje (šypsosi).
