Gediminas Jaunius prilygino LRT funkciją LTOK funkcijai. Minėjo, kad LTOK kažką siunčia į olimpines žaidynes. Cituoju: “olimpiadoms mes nesiunčiame nieko kito, tik neabejotinai geriausius rezultatus pasiekusius sportininkus.” Dar buvo sutapatintos LRT ir LTOK atsakomybės: “norėdami to paties Eurovizijoje turime siekti ir tokio paties LRT požiūrio bei atsakomybės.”
Aš labai mėgstu Gediminą Jaunių. Tikiuosi, kad jis manęs po šito neblokuos feisbuke ir vieną dieną spausiu raudoną mygtuką, kaip kad buvom sutarę (juokauju, nieko mes nebuvome sutarę). Bet šioje vietoje skaitytojas yra klaidinamas. Dar jam yra formuojami nepagrįsti lūkesčiai. Leiskite paaiškinti.
Pirma, jokių sportininkų mes niekur nesiunčiame. Jie patys išsikovoja kelialapius įvykdydami olimpinius normatyvus. Gal ir gerai, kad jiems reikia dalyvauti tarptautinėse sporto varžybose, o ne Lietuvoje rengiamame grožio konkurse. Kitaip būtų didelė rizika, kad rezultatai būtų kiek kitokie, t.y. kaip Eurovizijoje.
Antra, olimpiadose Lietuvai atstovauja ne vienas sportininkas. Yra daug sporto šakų. Jeigu Eurovizijoje būtų tas pats, vien tam, kad užpildytume visas metalo distancijas, mums reikėtų atskiro lėktuvo. Eurovizija vyktų tris savaites. Būtų įkurtas eurovizinis miestelis. O vėliavą per atidarymą neštų kažkas iš mūsų gangsta reperių (nes kas drįstų prieštarauti).
Deja, toks formatas pačiam Gediminui nenaudingas. Iš “Lietuvos Balso” važiuotų vis tiek vienas atstovas, nes visi dalyviai tą patį daro: plaukia 3 minutes laisvuoju stiliumi. Deja, vargu, ar mes ir ten laimėtume nors vieną medalį, nebent reiktų kažką iš klasikos padiriguoti. Tokia yra realybė.
Gediminas taip pat priminė ir tai, kuo man ausis pradūrė mūsų prezidentiniai kandidatai: biudžeto perskirtymas. Pasirodo, tai ne tik valstybinė problema, bet ir eurovizinė. Neva, sumažinus atrankai skirtą biudžetą ir padidinus pasirodymui skirtus pinigus, būtų išvengta, cituoju, “skurdaus pasirodymo” finale. Gediminas teisus. Olando pasirodymas nurovė stogą.
Ypač patiko tie trys šimtai baltų balandžių, išskridusių iš elektrinio pianino (kaip juos ten sukišo – sunku suvokti). Net nežinau, ar verta priminti choreografiją. Tokių salto Eurovizija nematė nuo Doncės laikų. Vienintelis minusas – priedainis. Per mažai žodžių, todėl per gerai įsimenantis. Dar ir seną taip vadinamą millennial loop įdėjo: o-oh-oh, o-oh-oh, all I know, all I know, loving you is a losing game.
Visą šitą priedainį jis pakartojo mažiausiai keturis kartus. Ausis rėžė. Bet išgelbėjo šou: šokėjai, ekranai, choreografija, trys dė projekcijos ir, galiausiai, tie balandžiai.
Olando priedainis gyvenime nepraeitų lietuviškos atrankos. Jo taip pat nedainuotų nei Jurijus, nei Monika Marija. Lietuvos prodiuseriams, komisijai ir žiūrovams jis tiesiog per (pa)prastas. Mes neieškom (pa)prastų sprendimų.
Dar pusė Gedimino komentaro yra apie kažkokį kartelinį susitarimą tarp Vilniaus centre reziduojančių prodiuserinių kompanijų ir jų įtaką atrankos rengėjų – taip pat komisijos – darbui. Šita dalis mane kažkiek šokiravo.
Rodos, nebegali jau niekuo pasitikėti, net šou versle dirbančiais vadybininkais.
Bet po to prisiminiau, kad man teko artimai bendrauti su visais minėtais žmonėmis likus bemaž dienai iki finalo. Galiu atvirai pasakyti, kad šita teorija yra nesąmonė. Jie ten patys mielai vienas kitam gerkles perpjautų. Todėl dėl šito, Gediminai, galite miegoti ramiai: patys persistengėt dalyvaudami su dviem dainom. Aš tiksliai nežinau, kaip ten yra olimpiniame sporte. Bet labai abejoju, kad Meilutytė būtų laimėjusi Londone, jei būtų nusprendusi pasiūlyti konkurentėms nuplaukti 200 metrų greičiau negu jos nuplauktų šimtą.
Bet gana apie praeitį. Kas buvo, tas buvo. Reikia žiūrėti į ateitį. Aš tikiu, kad Monika Marija turi visus šansus važiuoti į Amsterdamą (ar kur bevyktų Eurovizija kitąmet). Svarbiausia toliau tendencingai vaidinti auką. Skolos premiją Lietuva jums įteiks. Apie lietuvių meilę nuskriaustiems aš jau rašiau. Ir džiaugiuosi, kad tai pagaliau pasiekė vadybos ausis.
Bet ar Lietuvai būtina pergalė Eurovizijoje?
Dėl apsiraminimo – taip. Po to, kai ją laimėjo kaimynai estai ir latviai, jie šiek tiek atsipalaidavo. Mes gi įsivarėme kompleksą lygioje vietoje. Labiausiai dėl to kaltas yra Darius Užkuraitis. Aš labai mėgstu Darių (jis leidžia mano dainas per radiją). Bet – dėl Švenčiauios Mergelės Marijos meilės – nustokite jūs analizuoti, kas tinka, kas netinka, kokie vokalai, kokios aranžuotės. Visa tai yra – beveik nusikeikiau – nesvarbu. Svarbu yra gerai praleisti laiką. Aš jau pavargau girdėti baimės toną per visą transliaciją. Pralinksmėkite. Darykite ką nors, tik neliūdėkite.
O dabar keli rimti sakiniai, be humoro.
Labai svarbu yra siųsti lietuvių autorių dainą, kad lietuviai – o ne švedai – susirinktų autorinį atlyginimą. Kai nesiunčiame lietuvių autorių dainų, yra daroma žala šalies ekonomikai. Nedidelė, bet vis dėlto žala. O jei ji daroma kasmet, tai po dešimties metų susidaro graži sumelė.
Muzikos autoriai nėra privatizavę sovietinių gamyklų, nėra nusipirkę muzikos katalogų už investicinius čekius arba praturtėję per ICO. Ar jūs pralaimėsite su Peterssono daina, ar su Petro daina, skirtumo jums nėra. Tik Petras gal galės lengviau atsikvėpti, legalios programinės įrangos nusipirkti arba naujų instrumentų.
Ir, galiausiai, paprašysiu dar kai ko. Jeigu kada nors kas nors iš Lietuvos laimės šį konkursą – veikiausiai tai būsiu aš – prašau, neskirkite jokių valstybinių apdovanojimų ir premijų. Šis balaganas to nėra vertas. Tegul apdovanojimai lieka sportininkams.
