O gal kartosime – „Eurovizija“ ne menas, nevertas dėmesio kičas. Ir eisime toliau puoselėti savąjį bulvarą: merdinčius, tačiau publiką vis linksminančius „Žvaigždžių duetus“ su koketuojančiais profesoriais priešakyje, šimtą kartų tas pačias dainas traukiančius vadinamuosius estrados klasikus renginyje „Mūsų dienos kaip šventė“, „Visą Lietuvą“, kur Cololo pasakoja apie blondinės, patekusios po karve, įspūdžius.

Visi žanrai geri, išskyrus nuobodų

Visų pirma derėtų nuraminti mūsų atstovę Eveliną Sašenko, kuri gerai pasirodė pirmajame pusfinalyje (iš devyniolikos atlikėjų buvo penkta), o didžiajame finale tarp 25 dalyvių buvo devyniolikta. Patekome į geriausių dainų 20-tuką.

Dabar visi gali pamąstyti, ko nepadarė, ką galėjo padaryti, kad Lietuvos daina užimtų aukštesnę vietą. Praėjusioje apžvalgoje „Eurovizija“ 2011-ieji: ko dar palinkėti Evelinai?“ užsiminiau apie dainos muzikinius trūkumus, dėl kurių gali sumažėti galimybės labai gerai pasirodyti, todėl dabar nebesikartosiu.

Išskyrus vieną kitą atlikėją, „Eurovizijos“ dainų konkurso finalo „Esprit“ arenoje Diuseldorfe dalyviai pasižymėjo stilistine įvairove, geru pasirengimu ir buvo sunku numatyti, kas gali tapti nugalėtoju.

Dainų buvo visiems skoniams. Baladė su akustine gitara ir lyriniai opusai (Suomija, Azerbaidžanas, Lietuva), kantilena ir hip-hopas (Graikija), rokas (Gruzija, Moldova), soul, gospel (Austrija), lengvas, gracingas svingas (Italija), popmotyvai (Švedija, Danija, Islandija, Ispanija).

Prie Azerbaidžano dueto Ell ir Nikki dainos pergalės be abejonės prisidėjo iki konkurso sukurtas labai jaukus ir gražus vaikino ir merginos meilę vaizduojantis klipas.

Atsiranda ir vis daugiau pripažinimo iškovoja „Eurovizijos“ avangardas, dainų kūrėjai ir atlikėjai, kurie išdrįsta eksperimentuoti, įnešti naujų spalvų į konkurso vaizdo ir garso spektrą. Turiu galvoje Vokietijos atstovę Leną ir Airijos grupę „Jedward“ bei jų elektroninio skambėjimo dainas „Taken by A Stranger“ („Sužavėta nepažįstamojo“) ir „Lipstick“ (Lūpų dažai“).

Airijos dueto muzikos (sakyčiau, acid house) ir vaizdo (šviesų optinės dailės) sintezė pademonstravo, kokios gali būti stiprios jungtinės šiuolaikinės estrados meno galimybės, kai yra ir gyva kūrybinė idėja, ir didelis abipusis noras perkelti ją į sceną.

Man regis, Diuseldorfo arenoje pirmą kartą išvydome itin apgalvotą ir individualią kone kiekvienos ten skambėjusios „Eurovizijos“ dainos šviesų partitūrą.

Nelaimingieji

Labiausiai nelaiminga turėtų pasijusti ambicinga Jungtinės Karalystės grupė „Blue“, kuri su daina „I Can“ („Aš galėsiu“) nepateko į pirmąjį dešimtuką. Buvo matyti, kad vyrukai scenos nebijo, tačiau kas atsitiko su jų balsais, neaišku. Ar kalti patys, ar kažkas kitas pakišo koją – vokalinė grupė nesuskambėjo.

Toli nuo nugalėtojų atsiliko ir Prancūzijos atstovas Amauri Vassilli, kuriam kažkas pranašavo didelę sėkmę. Tačiau šios nesėkmės priežastis man visiškai aiški: ne tas žanras, „Eurovizija“ vis dėlto ne operos teatras. Antra vertus, šiuolaikiniai operos dainininkai paprastai dainuoja daug laisviau, tuo tarpu prancūzų solistas visą dainą atliko vienos spalvos „pastatytu balsu“, atrodė susikaustęs ir svetimas.

Belgų grupė „Witloof Bay“, dainuojanti a’cappella maniera (polifoninė vokalinė muzika be instrumentų pritarimo), nepaisant gero techninio vokalinio dainos „With Love Baby“ atlikimo, pusfinalio slenksčio neperžengė ir į finalą išvis nepateko. Ir vėl ta nenuspėjamoji „Eurovizija“! Žodis a’cappella iš italų kalbos verčiamas „kaip koplyčioje“, todėl dainuojant šia maniera „Eurovizijoje“, nesuradus atitinkamos estradinės sceninės formos ir įvaizdžio, vargu ar galima tikėtis sėkmės.

Iš nepatekusiųjų į finalą dar paminėčiau keletą charakteringų dalyvių: Izraelio atstovą/atstovę „Dana International“, Norvegijos atlikėją Stellą Mwangi ir Baltarusijos dainininkę Anastasiją Vinnikovą, atlikusią daina „I Love Belarus“ („Aš myliu Baltarusiją“).

„Eurovizinės“ dainos „Love Boy“ vaizdo klipe buvęs garsusis transseksualas Dana International pasirodo viliojančios moters vaidmenyje, ir tiek. Naujos dainos konkurse kaip ir nebūta. Stellai Mwangi nepavyko apžavėti klausytojų „Boney M“ laikus primenančiais disko ritmais „Haba Haba“. Nepatikėta ir A. Vinnikovos meile Baltarusijai, nes pasijutome tarsi kažkada buvusios populiarios „Chingischan“ grupės, beje, kilusios iš Vokietijos, koncerte.

Savitumo ir kūrybos link

Taigi Europos dainų konkurso ateitis optimistinė – žiūrovai ir klausytojai tampa reiklesni, atmeta tai, kas netikra ir banalu, labiau ima suvokti, kas nauja ir talentinga. Manau, kad toliau plėsis stilistinė konkurso įvairovė, daugiau dėmesio bus skiriama naujam dainų skambėjimui.

Sveikintinas Italijos sugrįžimas į „Euroviziją“. Stilingas jos atstovo Raphaelio Gualazzi dainavimas ir puiki dainos instrumentuotė iškart priminė, kad atėjo aukštos muzikinės kultūros šalis.