„Niekada negalvojau, kad su Ramūnu Vyšniausku galima kalbėti apie poeziją. Fantastika“, – stebėsis laidos vedėjas Giedrius Savickas.
„Nuo 2000-ųjų, kai grįžau po olimpiados, pradėjau daugiau bendrauti su žmonėmis, su skirtingomis kompanijomis. Visą gyvenimą susiduriu su tuo, kad ateinu į kompaniją, kurioje sėdi intelektualai, menininkai, tapytojai ar dar kokie nors panašūs žmonės. Ateinu su savo veidu, atsisėdu prie stalo, visi į mane žiūri. Tačiau, kai visi atsipalaiduoja ir pradedam laisviau bendrauti, vakaro metu prie manęs kas nors prieina, apsikabina ir sako, kad įsivaizdavo mane visai kitokį, nei esu iš tikrųjų. Amžinatilsy Vytautas Kernagis buvo mano geras draugas, Vytas sakydavo, kad ne tame kūne aš gimiau. Aš tą puikiai suprantu, bet prie to ir pripratęs“, – kalbėjo Ramūnas Vyšniauskas.
Pasak Ramūno, gyvenime jis visai kitoks, nei kiti galvoja.
„Bet tu gyvenime Vyšniukas su kauliuku ar jau be?“ – teiravosi G. Savickas.
„Kai kam su, kai kam be. Aš toks, koks reikia. Kažkas, kas gerai mane pažįsta, sakė, kad aš trapus, lengvai pažeidžiamas, lyriškos sielos žmogus. Aš ne veltui tai pasakiau, nes kas mane puikiai pažįsta, taip sako. Tik, sakau, reikia veidą pasikeisti“, – su šypsena veide kalbės Ramūnas.
Paklaustas, iš kur turi tiek energijos ir entuziazmo skirtingoms veikloms, Ramūnas įsitikinęs, kad nieko nedarydamas nieko nepasieksi. Nors savo gyvenime sportininkas turėjo ne vieną nuopuolį, nusprendė nepasiduoti.
„Man yra taip: arba viskas, arba nieko. Taip pat, kaip ir sporto pasiekimai. Juk ne kartą ir kristi reikėjo, kad pasiekčiau viską, ką esu pasiekęs dabar. Sėkmė – tai žingsnis nuo nesėkmės iki kitos nesėkmės. Ir tik tada pasieksi sėkmę. Jeigu turiu svajonę, kažkokią mintį, eini ir darai, o kaip reiks tai padaryti, sugalvosi eigoje. Aš toks esu, nežinau, gal kiti sėdi, galvoja, skaičiuoja, kol kiti ima ir daro“, – pasakos R. Vyšniauskas.
