Sekmadienio rytais „Lietuvos ryto“ televizijos eteryje rodomoje laidoje „Gyvenimas versle“ kaskart uždangas į nematomą savo veiklų pasaulį praskleidžia šalyje puikiai žinomi prekiniai ženklai. Nors žodyne žodis „verslas“ apibūdinamas kaip veikla, suteikianti pirkėjams prekes ir paslaugas, tačiau iš tikrųjų už to slypi kur kas daugiau. Už kiekvienos sėkmingos verslo istorijos yra žmonės, nuolatiniai sprendimai ir iššūkiai, su kuriais tenka susidurti vystant savo mylimą veiklą.
Šios savaitės viena iš laidos herojų – visos Lietuvos numylėtinė Natalija Bunkė, kuri atvirai papasakos, kaip pomėgį kurti puokštes pavertė solidų pelną nešančiu verslu. Moteris nuo pat mažų dienų buvo darbšti ir pirmuosius pinigus užsidirbo savo tėvų versle – prekiaudavo turguje ar atlikdavo kitas tėvų patikėtas užduotis, rašoma spaudos pranešime.
„Man lengviau pačiai turėti pinigų ir kitiems jų duoti, jeigu reikia. Niekada nesivaikiau turtingo žmogaus šalia, man atrodo, kad tuos turtus galima kartu uždirbti ir tai žymiai smagiau, negu mėgautis svetimais pinigais“, - drąsiai laidoje tvirtins moteris.
Sparčiai augančią, per karantiną užgimusią elektroninę parduotuvę „Home by NB“ Natalija vysto kartu su vyru Edgaru. Ir kol vieni tvirtina niekada verslo su artimaisiais nepradėsiantys, Natalija džiaugiasi su mylimuoju atradusi darną tiek namuose, tiek darbe.
„Aš esu visiškai spontaniška, o tuo tarpu mano vyras – tikslus, skaičių žmogus. Esu dėkinga likimui, jog vyras turi tokį gesintuvą, kuriuo sugeba mano sukeltus gaisrus nugesinti. Edgaras moka mane suvaldyti tokiose situacijose ir paversti viską juokais. Gal dar anksti kalbėti, bet penkerius metus gyvename darnoje“, - pripažins moteris.
Tokios bendrystės pavyzdį Natalija matė žvelgdama į savo tėvus ir tvirtina, jog pagaliau ir jai pavyko šį modelį pritaikyti savo šeimoje. Į moters veiklą noriai įsitraukia ir sūnus Kristupas, iš mamos perimantis visas nuomonių formuotojams būdingas savybes.
„Mano tėvai yra tokie, kurie per gyvenimą eina kartu, verslai kuriami kartu ir man visąlaik atrodė, kaip smagu, kad du žmonės tai daro drauge. Praeitose mano santuokose taip nebuvo, visi vyrai ėjo atskirai ir net sakydavo, kad mano darbas tai nerimtas, todėl džiaugiuosi, kad atsirado žmogus, kuriam viskas yra rimta. Kristupas pas mane pagrindinis influenceris. Jis moka tą daryti ir mokosi iš manęs, dėl ko labai džiaugiuosi. Jis net savo vaikų vitaminų liniją turės, kurią dabar kuriame kartu su farmacininkais“, - darbo užkulisiais dalinsis verslininkė.
Natalija niekada nesibaimino darbo, todėl ir šiandien noriai kartu su kolektyvu sukasi parduotuvėje pakuodama siuntas. Moteris sako, jog nėra gėdingo darbo, ypač, jeigu tai – norimos svajonės dalis, tad visai nesvarbu, ką apie tai šneka kiti, svarbiausia, kad pats jaustum malonumą tame, ką darai.
„Jeigu reikia pakuoti siuntas, tai ir pakuoju jas, kepurė dėl to man nenukrenta. Buvo laikai, kai tam, kad aš galėčiau dainuoti, galėčiau pabandyti susikurti video klipą arba kai buvo 15 metų, kurti dainas ir jas įrašyti, man teko stovėti turguje ir pardavinėti. Nėra gėdingo darbo, nėra darbo, kurio negali padaryti, nors mokytoja sakydavo, jog jeigu taip mokysiuosi, tai visą gyvenimą turguje ir dirbsiu. Galbūt mano elektroninė parduotuvė ir yra savotiškas turgelis, tačiau visi įgūdžiai, kuriuos patiriam gyvenime, mums kažką atneša. Svarbiausia nebijoti savo idėjas ir svajones versti realybe, norėti kurti, negalvoti, o ką kitas pasakys. Kai aš pradėjau kurti gėles, daugelis sakė, kam čia tai, tik kapams tinka, o pažiūrėkit, į ką visas tas verslas išaugo“, - savo istorija laidoje dalinsis Natalija.
„Gyvenimas versle“ – tai laida, kurioje laidos vedėja Dovilė Urbanaitė pristatys ir atskleis šalyje veikiančių įdomiausių, populiariausių bei netikėčiausių verslų istorijas. Lietuva koja kojon žengia su pasauliniais inovacijų pokyčiais ir savo šalyje turi būrį kūrybingų, sumanių ir savo sritį išmanančių verslininkų, kurie suburdami profesionalias komandas gali didžiuotis atradę raktą į verslo sėkmę. Apie visą tai – kiekvieną sekmadienį, 10:30 val., tik per „Lietuvos ryto“ televiziją.
