Įprastai žiūrovai mato tik galutinį laidos rezultatą. Kaip iš tiesų vyksta pasiruošimas laidai?

Kristina Pocytė: daugeliui atrodo, kad TV žurnalisto darbas trunka tik tiek, kiek trunka pats eteris. Iš tiesų viskas prasideda nuo ankstyvo ryto – stebint, kas vyksta, ieškant pašnekovų, siekiant kuo vaizdingiau ir aiškiau visą informaciją pateikti žiūrovams. Po eterio taip pat tenka padirbėti. Apskritai, žurnalisto darbas neturi apibrėžtų darbo valandų – tai gyvenimo būdas.

Greta Klimkaitė: Tam, kad laida išeitų į eterį, prie jos prisideda didelė Delfi TV komanda – ne tik žmonės, dirbantys su turiniu. Nuo pat ryto su laidos redaktoriais ruošiamės ir diskutuojame apie tai, kokiomis temomis reikia kalbėti, kuria linkme temą pakreipti, kokius pašnekovus kalbinti ir ko jų klausinėti. Laidoje kiekvieną valandą atnaujinamos žinios, kasdien rengiamas dienos interviu su pasirinku pašnekovu – tam taip pat reikia pasiruošti. Galbūt žiūrovams kartais atrodo, kad laidos vedėjas tik perskaito naujienas, tačiau prieš tai tas naujienas reikia parengti. Žinoma, su visos komandos pagalba. Ritmas tikrai įtemptas, tad atsipalaiduoti nėra kada.

Atsinaujinusi laida „Delfi diena“ trunka net penkias valandas. Ar tiesioginis eteris vis dar kelia jaudulį?

Kristina Pocytė: vadinu tai ne jauduliu, o atsakomybe. Jei jauti atsakomybę ir nori darbą padaryti gerai, tuomet ir aplanko tas vadinamasis jaudulio jausmas. Gerai sako aktoriai: „Jei nebejauti jaudulio, nebelipk į sceną“. Tą patį, manau, galėčiau pasakyti ir apie darbą eteryje: „Jei jau neberūpi, nebedaryk to“. O man rūpi, bet šitas rūpestis baimės nekelia. Mėgstu kameras ir eterio keliamą jauduliuką.

Kristina Pocytė
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Greta Kimkaitė: Tiesioginis eteris neišvengiamai paveikia, net jeigu esi prie jo įpratęs. Gali būti atsipalaidavęs, tačiau turi valdyti situaciją, tad ir tas atsipalaidavimas yra savotiškas. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie jaudulį – gali apie tai negalvoti, nes kartu su patirtimi išmoksti reaguoti į nenumatytas situacijas, tačiau bent dalelė jaudulio visuomet išlieka.

Tiesioginiame eteryje pasitaiko ir kuriozinių situacijų?

Kristina Pocytė: pandemija gerokai pakoregavo televizijos žurnalistų darbą. Nei laidų vedėjai, nei pašnekovai nemokėjo bendrauti per nuotolį. Dažnai juokiuosi, kad eteryje man yra nutikę viskas, kas tik įmanoma: yra dingęs ryšys su pašnekove, nutrūkusio garso atvejų jau nebesuskaičiuočiau, laiku neprisijungusių ar neatsiliepusių pašnekovų taip pat. Viena įsimintiniausių istorijų nutiko tiesioginės transliacijos metu, kuomet pas pašnekovę, kuri buvo prisijungusi iš darbo, užsuko klientas. Mano pašnekovė tiesiog atsistojo ir nuėjo pas savo klientą, o aš eteryje beveik trims minutėms buvau palikta viena. Tikiuosi, žiūrovams neprailgo klausyti mano monologo.

Greta Klimkaitė: situacijų buvę tikrai įvairių. Visai neseniai skaitant žinias užstrigo sufleris. Laukti, kol technika bus sutvarkyta, negali, o reaguoti reikia greitai. Šiuo atveju tiesiog papasakojau naujieną savais žodžiais – galbūt ne pažodžiui, kaip buvo suplanuota, bet esmę perteikti pavyko.

Greta Klimkaitė
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Kalbinate įvairius pašnekovus, jų tarpe – ir labai svarbius asmenis. Bendravimas nesukelia jokių baimių?

Kristina Pocytė: galiu laisvai bendrauti ir su įvairaus amžiaus ir profesijų žmonėmis, tame tarpe ir ministrais ar prezidentais – manęs bendravimas su žmonėmis negąsdina. Tačiau tai tik bendravimas, o žurnalisto darbas ir įvairių sričių profesionalų kalbinimas yra kur kas daugiau – čia svarbu išmanyti temą, kuria diskutuojama. Tam, kad išmanytum, reikia nesustoti augti. Aš stengiuosi.

Greta Klimkaitė: galima įsivaizduoti, kad žurnalistai yra labai drąsūs, nebijantys kalbinti pašnekovų. Tačiau man reikėjo nemažai mokytis, perlipti per save. Pradėjusi studijuoti žurnalistiką, buvau kur kas kuklesnė, bijodavau užkalbinti žmones, imti iš jų interviu. Manau, iš pradžių baisu būna daugeliui, nepriklausomai nuo to, esi ekstravertas ar intravertas. Kai perlipi per save, tų baimių nebelieka.