– Prieš Naujuosius buvo balsuojama už laidų vedėjus. Iš BTV mes abu su Laima Kybartiene kai kurių žmonių nuostabai patekome į antrą dešimtuką. Man atrodo nieko keista, nes žmonės žiūri mūsų vedamas laidas, o kad balsuoja už mus, vadinasi, dirbame gerai. Man buvo nesuprantamas kai kurių TV „žinovų“ pyktis ir pavydas.
Žaidimas – tai reginys
– Kaip manai, kodėl tiek daug mūsų piliečių dalyvauja loterijose?
– Sakoma, kad žmonės žaidžia loterijoje tada, kai jiems blogai ir tada, kai gerai. O kodėl nežaisti, kodėl neišbandyti laimės? Reikia pažinti save kaip žaidėją. Yra etatinių lošėjų. Į loteriją jie žiūri kaip į darbą. Kiti jaučia, kad vieną sykį vis tiek išloš. Ir būna teisūs.
– Ar esi pats pirkęs bilietą ir bandęs laimę loterijoje?
– Seniai. Kai Sigutis Jačėnas vedė laidą, kad jį palaikyčiau, esu pirkęs kelis bilietus ir dalyvavęs žaidime. Daugiau – ne. Nesu lošėjas. Manau viską, ką noriu turėti gyvenime, reikia užsidirbti. Žmona kartais pabando lošti, tačiau nerimtai.
– Savęs, kaip laidos vedėjo, nesureikšmini. Tačiau sutik – nuo laidos vedėjo tokiose laidose daug kas priklauso.
– Sutartį dirbti su „Žalgirio loto“ pasirašiau tik po trijų laidų. Tai, ką mačiau iki tol, man nepatiko, tad stengiausi laidą padaryti kitokią. Kad ji būtų ir žaidimas, ir reginys, ir, žinoma, humoras.
– Ar Marijus Žiedas – Tavo konkurentas?
– Jo balsas puikus, išvaizda – irgi. Tačiau, jeigu būčiau tos laidos prodiuseris, daug ką keisčiau. Marijus gali daugiau ir vertas daugiau. Dabar jis neatskleidžia savo galimybių.
– Nelošiantieji loterijose jų transliacijas per TV žiūri vien todėl, kad gali pamatyti besidžiaugiančius žmones, netikėtas reakcijas. Kas Tau įsiminė?
– Pasakysiu atvirai: mes nemokame džiaugtis. Gedėti mokame. Prisimenu šviesios atminties monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, kuris pabrėžė: birželio 14 – „Gedulo ir VILTIES diena“. Vilties. Suskaičiuokime, kiek mūsų kalendoriuje linksmų švenčių ir kiek liūdnų. Todėl bandau suprasti ir pateisinti žmonių santūrumą.
Kartą nustebino solidaus amžiaus žaidimo dalyvis. Žmogus išlošė automobilį. Pasveikinau. Mačiau santūrią jo reakciją. Na, pamaniau, eteris – žmogus varžosi. Sveikinu dar kartą po laidos, o jis man: „Oi, vaikeli, ale kiek aš pinigų išleidau!“ Klausiu tėvuko: „Kiek?“ Atsako: „56 litus!“ Na, ką čia pridursi. Skėstelėjau rankomis, ir tiek.
Išlošusieji būna dėkingi
– Dažniausiai žmonės perka du tris bilietus. Ar būna daugiau?
– Vienas žaidėjas, pamenu, atsinešė 1057 bilietus, kurie tada kainavo po du litus. Todėl tėvuko pasakymas, kad lošimas daug kainavo, manęs nenustebino. Beje, tokia investicija į bilietus anam žmogui grįžo dešimteriopai – jis išlošė automobilį, daug kitų vertingų prizų.
– Žmonės gaudavo laidoje išlošto automobilio raktelius, o vėliau atvažiuodavo atsiimti dokumentų. Ar susitikdavai su jais?
– Tekdavo. Įsitikinau, kad dėkingumo mūsų tautiečiams netrūksta. Esu gavęs ir rūkytų paršelių, ir ungurių. Nors prie jų sėkmės niekuo neprisidėjau.
– Tave galima matyti įvairiuose renginiuose: valstybinių švenčių minėjimuose, vedi žinomų žmonių jubiliejus, pramoginius renginius. Kaip visur spėji?
– Renkuosi, kur eiti, o kur ne.
Nemėgsta prasto skonio
– Ar atsisakai vesti renginį, nors tau siūlo labai gerą honorarą.
– Būna ir taip. Nemėgstu dalyvauti prasto skonio projektuose. Negaliu, nemoku ir nenoriu svaidytis juokeliais žemiau juostos. Ir nepakenčiu arogantiškų užsakovų. Jei regiu, kad žmogus nepastebi ir negirdi prieš jį esančio kito žmogaus, o mato tik savo pinigus – mums nepakeliui.
– Ką darai tokiu atveju?
– Pasakau nerealią sumą už savo paslaugas, ir pokalbis baigiasi. Galiu vesti renginius už dyką, už simbolinį atlygį, jei man įdomu. Gerbiu žmones, galinčius kitiems padovanoti aukšto lygio šventę. Ne kartą vedžiau Kėdainių „Vikondos“ šventes. Pavydėti galima profesionalumo – garsiausi atlikėjai, puikus įgarsinimas, apšvietimas. O žiniasklaidoje akcentuojama tik tai, kad buvo dalijami ledai. Kodėl mes tokie negeranoriški?
– Dažnai girdime Tavo balsą reklamose. Ne vienas, pabandęs tokiu greičiu atkartoti tą patį tekstą, praranda viltį. Kokia čia paslaptis?
– Jokios. Dabar yra techninės galimybės panaikinti pauzes, maksimaliai sutraukti tekstą. Va, anksčiau tai buvo vargo. Pamenu, reikėjo vienoje reklamoje sutilpti į 40 sekundžių. Kad ir kaip stengiausi – 39 arba 41. Nors pasiusk.
– Dirbi ir radijuje. Skaitai apsakymus, statei radijo spektaklius. Kuo Tau svarbus šis darbas?
– Stebiuosi mūsų požiūriu į radiją, ypač į radijo spektaklius. Kai kurie aktoriai sėda prie mikrofono nerepetavę. Taip neturi būti. Aš esu profesionalas ir negaliu dirbti bet kaip. Viską lemia požiūris. Estijoje nacionalinis radijas turi atskirą literatūrinį kanalą, radijo spektakliai be galo populiarūs. O pas mus klijuojamos etiketės, esą radijas antrarūšis, o apie radijo spektaklius – geriau neužsiminti.
Šeimos žmogus
– Ką veiki laisvalaikiu?
– Turiu žmoną medikę, ji rūpinasi mano sveikata (juokiasi), todėl neseniai buvome Birštone. Savaitę, ne ilgiau, galiu leisti sau pailsėti. Dirbu pagal sutartis, todėl turiu pats pasirūpinti, kaip gyvensiu po metų ar dvejų.
– Kodėl Tavęs nematyti vakarėliuose, kur renkasi pramogų pasaulio žmonės?
– Man tai tuščias laiko švaistymas. Prieš dvylika metų visiškai atsisakiau alkoholio. Laisvą laiką mieliau leidžiu su namiškiais. Esu normalios orientacijos vyras. (Juokiasi) Jei žmonai mane pavyksta kur nors ištempti – einu.
– Loterijose nežaidi, tačiau asmeninio gyvenimo sėkme nesiliauji tikėjęs. Antri metai vėl esi vedęs. Prieš tai vienas auginai dukterį. Dabar namie – dvi mergaitės: Augusta ir žmonos Dovilė iš pirmos santuokos. Kaip sutariate?
– Puikiai. Mergaitės beveik bendraamžės. Jūratės dukrai į tėvus iš pat pradžių nesisiūliau. Mudu draugai. Žinau, kad esu impulsyvaus būdo, tad perlenkus lazdą už pakeltą toną man nesunku atsiprašyti.
