Dabar Vilma gyvena netoli Berlyno didžiuliame name, o jos emigracijos istorija pilna keistų faktų ir netikėtumų – sunku net patikėti, kad visa tai atsitiko vienam žmogui.
„Mano tėtis prieš 18 ar net daugiau metų rado skelbimą, kad vyrai vokiečiai nori susipažinti su lietuvėmis merginomis. Aš tokių dalykų nemėgstu ir nemėgau. Bet pabandžiau. Kai tau per 30 metų – į žmones žiūri visiškai kitaip, nei kai būdavo 20-imt. Susipažinome, pamačiau, kad visai nieko vyrukas, prasidėjo draugystė. Aš atvažiavau pas jį porą kartų ir viskas – rugpjūčio pabaigoje jis atvažiavo pasiimti manęs su Ana Marija, atvažiavome čia gyventi“, – pasakoja moteris.
Vilma sako, kad prieš 20 metų panašiu būdu į Vokietiją atvyko ne viena lietuvaitė, tik plačiai apie tai nebuvo kalbama. Prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą, buvo sunku patekti į Vakarus, kur buvo galima tikėtis prabangesnio gyvenimo, tad ištekėti už užsieniečio – pats paprasčiausias būdas išvykti iš Lietuvos.
„Nusiunti savo nuotraukas, jos sudedamos į katalogą. Atvažiuoja vyrai vokiečiai, išsirenka merginas, kurios patinka. Tada jie eina su jomis vakarieniauti, pietauti. Jei nemoki vokiškai, tai kartu dalyvauja vertėjas“, – apie pažinčių užkulisius pasakoja Vilma.
Moteris tikina, kad dažniausiai taip susipažinusios poros išsiskiria, nors iš pradžių atrodo, kad viskas bus gerai, bet ilgainiui atsiranda trintis, o vėliau ir skyrybos. Vilma su vokiečiu mechaniku Ingo gyvena iki šiol. Sako, vienas kitą puikiai suprantantys net ir be žodžių, o apsigyvenę kartu suprato, kad bus laimingi.
Prieš tai Vilma gyveno Kaune. Nors su pirmu vyru jau kurį laiką buvo išsiskyrusi, viena augino dukrą, bet sako, kad nieko netrūko. Tačiau tuo metu važiuoti gyventi į užsienį buvo madinga, todėl ir jai norėjosi pabandyti. Sprendimą išvykti Vilma priėmė neįtikėtinai lengvai.
„Nieko negalvojau, net nesusimąsčiau, kad gali nepavykti“, – emigracijos pradžią prisimena ji ir svarsto, jei būtų daug galvojusi, gal būtų ir likusi vieniša mama Lietuvoje.
„Turbūt iki šiol nebūčiau ištekėjusi. Pasidaviau veiksmui ir atvažiavau – tuokiamės ir viskas. Net negalvojau, kas bus po metų, pusmečio, nors pirmi metai po vestuvių buvo sudėtingi. Kol kampuotą stalą padarėm apvaliu – reikėjo daug. Skyrėmės vos ne kiekvieną savaitgalį, paskui abu supratome, kad nesiskirsime. Nuo to momento baigėm visus savo gąsdinimus skyrybomis. Gal aš daugiau gąsdinau, nei jis“, – atvirauja Vilma.
„Pradedi prisitaikyti. Jam gal daugiau reikėjo prisitaikyti prie manęs, nors man irgi. Man daugiau reikėjo prisitaikyti prie visos integracijos, ji nebuvo tokia lengva, nors, atrodo, vyras vokietis. Lygiai taip pat su jo visais draugais, uošviais. Visi laukė, kada mes išsiskirsime, nes kai pradėjome statyti namą buvo tragedija. Visi laukė, kada aš jį apiplėšiu. Nors ten nebuvo, ko plėšti. Pastatys namą ir tada jį išvarysiu. Bet viskas gavosi kitaip, kai pasistatėm namą. Gimė ir mūsų bendras vaikas. Ir taip jau 17 metų“, – pasakoja Vilma.
Berlyno lietuvių bendruomenės pirmininkė sako per visus emigracijos metus sutikusi dešimtis, o gal net šimtus imigrantų. Tie, kurie dirba – užsidirba visur, o tie, kurie tingi – nieko gero neturi nei Lietuvoje, nei Vokietijoje. O darbštūs žmonės mėgstami ir vertinami visur. Pati Vilma tikina, kad būtent atsakingas požiūris į darbą atvėrė galimybę įkurti ir nuosavą verslą.
Visoms penkiasdešimtmetėms moterims, manančioms, kad viskas, gyvenime jau nieko nepakeis, Vilma juokais siūlo mažiau galvoti apie amžių ir daugiau apie darbą. Neseniai Vilma baigė dar vienus mokslus – verslo kursus ir nuo šiol ji ketina nebedirbti kitiems. Jau netrukus senos patalpos užmiestyje taps Vilmos restoranu.
„Didžiausia auka yra išvykti iš savo šalies“, – sako Vilma laidoje „(Ne)emigrantai“, kurią bus galima išvysti jau šį antradienį 19.30 val. per LRT.
