Su „Skrajojančiais tigrais“ šiemet žaisiantis Donatas pasakojo įspūdžius, kaip pirmą kartą į Kiniją atvyko pagal kontraktą.
„Mane buvo prigąsdinę, kad Kinijoje net nėra šampūno, todėl prisidėjau visą krepšį šampūnų, kitų reikmenų. Oro uoste, kai pamačiau skenuojamus mano krepšius, pagalvojau, kad man muitą uždės už tokį kiekį. O net niekas neatkreipė dėmesio, ką ten vežiausi, be to, patarimai apie šampūnus buvo iš žmonių, kurie, matyt, Kinijoje lankėsi prieš trisdešimt metų“, – juokėsi krepšininkas.
D. Motiejūnas prisimena, kad, kai išėjo iš oro uosto, jį pasitiko komandos vadai, įteikė gėlių.
„Nebuvo taip labai jauku, kai vyrai vyrams gėles dovanoja, bet taip jie rodo pagarbą. Ir gėlių gaunu kasmet, kai atskrendu“, – pasakojo pašnekovas.
Kaip rašoma LNK pranešime spaudai, iš pradžių Kinijoje jį viskas stebino.
„Nuvežė į ligoninę daryti patikrinimą, ligoninė maža, provincijos, tuščia, viena kita seselė, daktaras. Žiūriu, laksto vaikas su prakirptu klynu – tik paskui sužinojau, kad kinai mano, jog sauskelnės nesveika – ir aš matau, kad tas berniukas metras nuo manęs sysioja ant sienos. Man šokas. O jis atliko reikalus ir nubėgo. Ateina seselė, pamato balą, paima šluotą, išvalo lyg niekur nieko ir nueina. Tokia buvo viena pirmųjų pažinčių su Kinija“.
Pasak Donato, tolimoje šalyje labiausiai trūko įprasto maisto: lašinių, gamintų mamos patiekalų, galų gale, europietiškų produktų.
„Bet po to, kai gyvenome Šanchajuje, buvome kaip karaliai – visko yra, restoranai paties įvairiausio maisto nuo A iki Z“.
Vido Bareikio laidoje paklaustas, kodėl nusprendė žaisti Kinijoje, Donatas prisipažino: „Kai atėjo pasiūlymas iš Kinijos, svarsčiau neilgai, nebuvo daug laiko, bet tuomet tai buvo priimtiniausias pasiūlymas atsistatyti po traumos ir pradėti žaisti. Lėmė ne tik finansai, bet ir žaidybinis laikas. Geros komandos neduoda daug laiko įsivažiuoti, o man reikėjo nuo kažko atsispirti. Kinijoje mačiau galimybę grįžti į savo karjeros kelią ir įeiti į savo žaidybinę formą“.
Į Kiniją Donatas Motiejūnas vyko su asmeniniu fizinio rengimo treneriu Virginijumi Mikalausku. Kad praskaidrintų nuotaiką ir malšintų stresą, vyrai prisipažino nuolat vienas kitam krėtę pokštus: Donatas sykį restorane pusę indų ir įrankių servizo nemačiomis sukrovė į trenerio kuprinę, kurią teko iškraustyti stebint žado netekusiems kinams. Ir tai dar ne viskas – kitą sykį treneris laidinį telefoną iš varžybų salės kuprinėje prasinešiojo dvi dienas, vis karštligiškai jo ieškodamas. Kol galiausiai pasidavė ir paklausė krepšininko.
„Sakau, nieko nežinau, treneri, – juokiasi prisimindamas D. Motiejūnas. – O treneris man sako: taigi mes saugos kameras atsukom, matėm, kad tu paėmei“.
Šios ir kitos smagios istorijos iš krepšininkų gyvenimo – šio trečiadienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „VIDO VIDeO“.
