Kaip ir visas pasaulis, garsi moteris šiuo metu džiaugiasi vis labiau laisvėjančiomis karantino taisyklėmis, tačiau praėję mėnesiai jai buvo nemenkas išbandymas. Agnė prisipažįsta – pirmoji savaite kėlė itin daug klausimų, ypač, kai esi atsakingas ne tik už save, bet ir už krūvą tau dirbančių žmonių, vadovauji tarptautinius standartus turinčiam atitikti žurnalui „L‘Officiel“, prie kurio kiekvieną mėnesį pluša didžiulė komanda.

„Šiuo metu esu finansiškai saugi, tfu ttfu tfu, – nusipjauna Agnė. – Baimės dėl savęs, kad nepragyvensiu, nebuvo, bet aš labai išgyvenau dėl kitų žmonių. Mes esam vienas žurnalas, nesame koncerno dalis, todėl galimybė mirti yra visiškai objektyvi. Bet aš nesu panikuotoja, man atrodo, kažką vis tiek padarysim. Iš tikrųjų normalūs, kultūringi, žmogiški ir adekvatūs verslininkai pirmiausia galvoja apie savo darbuotojus, normalus verslininkas atlyginimą sau išsimokės paskutinis“, – sako Agnė.

Be to, kad teko spręsti darbinius klausimus, namuose 24 valandas per parą aplink žinomą mamą sukosi ir jos sūnus Leonas. Kalbėdama apie karjerą ir motinystę karantino metu, Agnė atvira: kaip ir visi į namus darbus perkėlę tėvai, ji taip pat akis į akį stojo su nuolatiniu be galo smalsaus ir aktyvaus vaiko dėmesio prašymu. O tai itin daug dirbančiai mamai buvo ne pati lengviausia užduotis. Tą dieną, kai buvo filmuotas interviu, jos sūnus vėl grįžo į darželį, ir tai Agnei buvo lyg šventė.

Moteris sako, kad buvimas mama jai – ypatingas jausmas: „Yra toks pasakymas, kad svarbiausias moters dalykas yra turėti vaikų, turbūt taip nesąžininga sakyti, nes kiekvienas žmogus renkasi, kas jam yra svarbiausia, bet man nutiko, kad tai ir yra svarbiausia. Buvau tas žmogus, kuris nenorėjo vaikų. Galvojau, kad jų neturėsiu. Prisimenu, kaip mes kažkada, jau turėdamos vaikų, sėdėjome su Agne Kuzmickaite ir šnekėjomės, o ji sako: tu įsivaizduoji, mes galėjome pačios iš savęs atimti šitą galimybę. Tai yra baisu. Didžiulis malonumas matyti augantį savo vaiką“.

Praėjusią savaitę Agnė pristatė dar vieną savo idėją, dėl kurios šiandien jai byra laimės ašaros.

„Kai pradedu apie tai kalbėti, pradedu graudintis. Pradžioje, kai tik ją sugalvojau, bandydavau žmonėms ją papasakoti ir pradėdavau verkti. Šiaip esu verkianti: verkiu per filmą, galiu verkti per žinias, galiu verkti per langą pasižiūrėjusi į Leoną, žaidžiantį vaikų darželyje, ar pamačiusi pražydusį kaštoną. Paprašiau mamų savo vaikų vardus parašyti juodu tušinuku ant balto lapo ir man atsiųsti. Ir tūkstantis mamų tai padarė. Įsivaizduoji, kokia energetika, kai mama taria arba rašo savo vaiko vardą. O jeigu tai padaro tūkstantis mamų, tai yra bomba. Gydanti bomba. Esu dėkinga visoms mamoms už tuos vardus. Iš tūkstančio vardų mes padarėme raštą, sukūrėme audinį, o iš jo – patalynę“.

Visą interviu su Agne Jagelavičiūte laidoje „Bus visko” galima pamatyti ČIA.