Sulaukęs klausimo ar tiesa, kad pasitaiko momentų, kai pradeda kalbėti savo kurtomis eilėmis, Jonas sakė, kad tai būna nebūtinai jo kūryba arba paprasčiausių aplink matomų objektų vardinimas. Paprašytas pateikti pavyzdį, vyras tuoj pat surimavo keletą eilučių ir nustebino laidos vedėją Andrių Tapiną.
„Ne, savo sukurtais galbūt ne. Bet būna, kai važiuoju mašina, tai ką matau sakau. Pavyzdžiui „kaip gerai sėdėt krėsle ir matyt Andrių priešakyje", – improvizuotai sakė jis.
Turėjo milžinišką scenos baimę
Jis prisipažino, kad visada žavėjosi žmonėmis, kurie drąsiai ir laisvai kalba prieš auditoriją ir atskleidė, kad pats mokykloje bijodavo atsistoti prieš klasę, kai reikėdavo deklamuoti eilėraščius. J. Nainys tikino, kad neapleisdavo įsitikinimas, jog jis nieko nemoka, o tai buvo viena iš priežasčių, kodėl nemėgo eilėraščių.
„Man visada patikdavo žmonės, kurie, pavyzdžiui, galėdavo atsistoti prieš auditoriją ir kalbėti. Nebūtinai eilėm, bet tiesiog gražiais sakiniais. Bet kitas dalykas, eilės yra labai gražu ir aš tai tik dabar supratau. Pavyzdžiui, kai mokykloje reikėdavo sakyti kokį eilėraštuką ir atsistoti prieš klasę, aš labai susigėsdavau ir negalėdavau to padaryti, nes įsivaizduodavau, kad nieko nemoku", – prisimindamas mokyklos dienas pasakojo vyras.
Muzikos prodiuseris atviravo, kad scenos baimė sukeldavo nemažai gėdos ne tik jam, bet ir mamai, net jeigu tuo metu visa salė ir juokdavosi drauge su pasimetusiu Jonu.
„Negalėjau sakyti eilėraštuko, negalėjau sakyti nei vieno sakinio, kur būdavo daugiau žmonių nei, įsivaizduokite, tokio dydžio auditoriją kaip šioje studijoje. Aš atsistodavau ir viskas: susitraukiu, susigėstu ir pradedu juoktis. Mane buvo baisiausia vesti į mokyklą kai būdavo visi tie kalėdiniai pasirodymai. Aš pradėdavau juoktis, mama visa raudona, aš raudonas, visi juokiasi ir visiems fun. O man išties būdavo tokia paranoja ir negalėdavau nieko pasakyti", – improvizuotai sakė jis.
Norą išmokti retorikos meno Jonas pajuto būtent filosofijos studijų metu, kai pirmą kartą išgirdo kalbant dėstytoją. J. Nainys pasakojo, kad tai buvo stumtelėjimas skirti daugiau dėmesio skaitymui. Nors scenoje kalbėti jam tenka ne per dažniausiai, tai jo nesustabdo nuo noro mokytis, todėl tam, kad lavintų viešojo kalbėjimo gebėjimus, jis netgi lanko oratorystės pamokas.
„Bet tikriausiai vaikystėje ir atsirado toks noras, kad noriu išmokti kalbėti ir nebijoti reikšti savo minčių. Įstojus į filosofiją tai prasidėjo. Pirma paskaita, prisimenu, kai pamačiau dėstytoją, kuris atsistojęs be jokių užrašų, be nieko, gražiais sakiniais, su citatomis pakeliantis balsą, nuleidžiantis balsą, kalba taip tartum klausytum muzikos. Mane tai taip sužavėjo ir galvoju, kaip čia taip išmokti. Tai mane ir pastūmėjo knygų link, pradėjau daugiau skaityti. Pats dabar mokausi retorikos, einu į oratorystės pamokas. Aš vis dar noriu, nors nereikia man stovėti ant scenos ir pasakoti. Žinai, kaip sako, kalbėk, o mes tave pamatysime. Tai aš galvoju, kad kalba yra labai labai svarbu", – pasakojo Jonas.
Pademonstravęs, kad be didesnio vargo gali deklamuoti eiles, Jonas Nainys privertė Andrių Tapiną nejaukiai pasimuistyti kėdėje. Galiausiai jis atskleidė, kad kai pirmą kartą išgirdo tas Hemingvėjaus eiles, jo žmona, Simona Nainė pravirko.
„Žmona iš pradžių galvojo, kad aš parašiau ir apsiverkė. Sako, kas ta Marija?", – teigė jis juokdamasis kartu su laidos vedėju.
Studijavo filosofiją
Jonas pasakojo, kad renkantis studijas turėjo įvairiausių svajonių ir vizijų, tačiau viskas susiklostė taip, kad studijuoti teko paskutiniu numeriu pasirinktą dalyką – filosofiją.
„Buvo nuspręsta būti ekonomistu, buvo nuspręstas būti, kad ir tuo pačiu teisininku, galbūt net ir stoti į kažkokią vadybą, bet... Dvidešimtu numeriu t.y paskutiniu, buvo parašyta filosofija Šiaulių universitete. Tai tą ir gavau. Devyniolika kitų nepavyko. Visi draugai žiūrėjome internetu Palangoje ir vienas sako o, aš MRU įstojau, o aš į VU, ekonomiką studijuosiu, o aš į Klaipėdą. Ir manęs klausia – kur tu, Jonai? Aš sakau - Šiauliai", – guodėsi jis.
Jis atviravo, kad įstojęs į filosofijos studijas, net nelabai nutuokė, kur atsidūrė ir ką teks jose veikti.
„Ir aš dar galvojau, kur įstojau. Tada pamačiau, kad filosofija ir galvojau, kas čia per velnias. Įvedžiau į Google paiešką ir gavau atsakymą – meilė išminčiai. Kartais likimas taip jau sudėlioja, aš nežinau. Ar mano vertybės buvo tokios, kad labai norėjau išmokti laisvai kalbėti, nebebijoti tos auditorijos ar man per vaikystę susikūrė tos vertybės ir ta filosofija taip išlaisvino", – tikino Jonas.
Visgi, jos atvėrė jam naujas galimybes ir pakeitė požiūrį, paskatino noriai mokytis naujų dalykų ir stoti į akistatą su savo didžiausia – scenos baime, kuri iki tol nuolat jį kaustydavo.
„Man, kaip asmenybei, studijos sudėliojo vertybes. Jos sudėliojo viską į stalčiukus ir davė norą toliau mokytis, eiti į fortepijono pamokas, oratorystės, vokalo pamokas. Atrodo, kam to reikia? Bet tos vertybės, kurios buvo sudėliotos vaikystėje, kai atrodo, kad tu kažko neturi, negali, nemoki, patiri kažkokias patyčias, duoda akstiną varyti į priekį. Tai aš labai džiaugiuosi tuo. Man yra 36 metai ir taip, aš mokausi toliau", – sakė jis.
Ne ką mažesnį įspūdį nei studijos jam paliko vienas iš dėstytojų, Gintautas Mažeikis, pastebėjęs jo potencialą ir nuolat atkreipdavęs į studentą dėmesį, pagirdavęs jį.
„Filosofija man suteikė ne tiek žinių, kiek pasitikėjimo. Supratau, kad visi gimstame tabula rasa, visko galima išmokti. Didžiausias mano vedlys turbūt buvo Gintautas Mažeikis, kuris matė kažką manyje, irgi tą berniuką, kuris nepasitiki savimi, sėdi ten gale, bet jis mane visada pagirdavo. Vėliau jis man rašė, kad jeigu būtų galimybė su visa jūsų grupe išeiti išgerti alaus, aš išeičiau su vieninteliu iš jūsų – Jonu Nainiu. Norėjau tą žinutę atsispausdinti ir pasikabinti ant sienos", – pasakojo jis.
J. Nainys išdavė ir temą, kuria rašė baigiamąjį bakalauro darbą. Tiesa, ja dėstytojai nebuvo itin sužavėti.
„Beje, mano bakalauras buvo tema apie klubinės kultūros įtaką arba klubinė kultūrą Lietuvoje ir atsimenu, kai reikėjo gintis darbą, visi ten tokie filosofai, jau 70-ies, 80-ies metų, klausia apie kokias klubines partijas kalbėsime. Galvojo, kad bus iš politikos, o buvo apie naktinį gyvenimą", – teigė J. Nainys.
Vis dėl to, filosofijos studijų indėlio į savo gyvenimą jis neneigia ir tvirtina, kad analitinis bei kritinis mąstymas, kurį tuo metu įgavo, neabejotinai prisidėjo prie jo kaip prie asmenybės augimo ir karjeros raidos.
„Ji padėjo man sukurti laidą su Rolandu Mackevičiumi, susikurti viziją kuo aš noriu toliau būti, kad muzika man labai svarbi. Aš norėjau būti geriausiu didžėjumi Lietuvoje, būti televizijoje, organizuoti festivalį", – tvirtino Jonas.
Amerikoje vos neįkliuvo dėl narkotikų, nes nemokėjo kalbos
Būdamas 21-erių, Jonas pirmą kartą apsilankė Amerikoje. Visgi, vizitas taip pat neapsiėjo be nuotykių, kurie galėjo baigtis ne taip ir linksmai. Nemokėdamas kalbos, Jonas taip pasimetė, kad pareigūnai pradėjo jį įtarinėti gabenant narkotines medžiagas.
„Pirma kelionė į Ameriką buvo kai buvau 21-erių. Aš visiškai nemokėjau anglų kalbos, nes mokykloje mokėmės tik prancūzų ir rusų. Bet mintinai išmokome 150 klausimų, kad kai būsime prie sienos ir reiks atsakinėti, galėtume tai padaryti. Manęs beklausinėjant po 15 minučių taip susivėliau, kad atėjo policininkas, įdėjo mano dokumentus į raudoną aplanką ir išsivedė. Ten užsidėjo pirštines ir pradėjo ieškoti narkotikų. Ieškojo visur. Net ten, kur pats nemaniau, kad galima ten ieškoti. Bet nerado. Ir tada aš vėl galvoju, kad aš buvau toks. Kur tik Jonas, ten kokia nors nesąmonė", – juokėsi jis.
Pirmasis darbas - nenusisekęs
Kitas ne ką linksmesnis nutikimas pasitaikė tada, kai teko dirbti. Atrodo, kad puikiai supratęs, ką reiks padaryti ir greitai atlikęs tai, Jonas turėjo sulaukti pagyrimų už spartų darbą, tačiau nutiko visai priešingai.
„Esi už 12000 kilometrų nuo Pasvalio, nuo tėvų, nuo draugų. Telefono tuo metu neturėjau. Mano pirma darbo diena ir reikia išravėti žoles. Didelis plotas žalių žolių, kaip aš jas vadinau tada. Ir tas amerikietis man sako – palieku tave dviems valandoms, išravėk. Aš per trisdešimt minučių išravėjau, sukroviau didžiulį kalną tų žolių, viską išdraskiau, tą žemę taip supurenau, kaip nei vienas Amerikoje nebuvo padaręs. Laukiau su tokiu pasididžiavimu, valgiau sumuštinį, meksikiečiai ten toliau dirba, nes kompanija ten didžiulė", – pasakojo Jonas Nainys.
Vietoje to, kad užsidirbtų, Jonas pridarė nemažai žalos, kas lėmė, kad dar tą pačią dieną išlėkė lauk iš naujojo darbo.
„Matau, ateina tas amerikietis. Ateina su tokia šypsena, nes galvoja, kad gal padariau kažką gero, nes aš sėdžiu toks atsipalaidavęs. Ir jo šypsena einant keičiasi. Einant jo žvilgsnis lakstė tai į mane, tai į krūvą. Galiausiai ta šypsena tapo kaip tokio žmogaus, kuris nori mane nužudyti. Džokeris. Tik be peilio. Einant jis susiėmė už galvos, pradėjo keiktis. Supratau, nes yra tam tikri žodžiai, kuriuos nuo vaikystės supranti. Jis taip rėkė, taip staugė. Kėlė tas žolytes iš krūvos po vieną ir vis sakė one hundred dollar. Ir taip meta ir sako tą patį. Ta krūva tai didelė. Galvojau, kiek aš čia metų dabar arsiu", – tvirtino Jonas.
Vyras neslėpė, kad buvo apėmusi neviltis, nes kelionė buvo sunki, kalbos barjeras kišo koją, o susikirto jau pirmąją darbo dieną. Jis tvirtino, kad viskas, ko norėjo, tai atiduoti tetai skolą už kelionę ir išmokti kalbą.
„Nežinojau, ką daryti. Tikrai bėgo ašaros. Man buvo dvidešimt metų. Bičiukas, kuris neturėjo nei patirties, nei suvokimo. Dabar tai toks kelionės niekis, bet tada tai buvo toks emocinis dugnas", – neslėpė jis.
Viltis, kad situacija pasitaisys, sužibo tada, kai atvyko šeimininko žmona – rusiškai kalbanti lenkų kilmės moteris. Su ja jam pavyko susikalbėti ir, suprasdama į kokią keblią situaciją pateko Jonas, ji jį priėmė dirbti savo namuose. Jos vyrui tai anaiptol nepatiko.
„Sako ji man: žinai, aš su vyru jau septynis metus, bet niekada jis taip nėra rėkęs. Niekada. Ir klausia pas mane, ką padariau. Aš bandžiau jai aiškinti, o ji tik murmėjo ojezau. Man nuo to tai lengviau nepasidarė, suprantu, kad nesąmonę padariau. Paskui ji man sako: nusiramink, aš prieš penkis metus atvažiavau lygiai taip pat, nemokėdama nei kalbos ir neturėdama nieko, suprantu tave. Ir tada ji pasiėmė mane pas save. Į namus. Dirbti. Nešiojau knygas, plytas, buvau tas sodininkas, kuris pjauna žolę. Tiesiog galima sakyti, kad gyvenau su ja. Jis nuo to nebuvo laimingesnis", – pasakojo jis pusiau juokaudamas.
Nuotaikingas ir nuoširdus pokalbis su Jonu Nainiu – Laisvės TV laidoje „Laikykitės ten"