„Žinomų žmonių gyvenimus plačiai narsto žiniasklaida, tačiau ne ką mažiau įdomu ir tai, kaip susiklosto paprastų žmonių likimai. Mūsų herojai – žmonės, gimę tais pačiais metais, tą patį mėnesį, tą pačią dieną, tik skirtinguose miestuose”, – pasakoja filmo prodiuseris Vygintas Prebergas.

Kaip rašoma LRT pranešime spaudai, dokumentinės apybraižos herojais tapo gimusieji 1974 m. rugpjūčio septintąją, trečiadienį. Tai kunigas, policininkas bei medikės dvynės. „Pirmas vaizdas, kurį visaduomet prisimenu užmerkęs akis – 16 kv.m kambarėlis. Jame tilpo visa mūsų 5 asmenų šeima. Nuo ryto iki vakaro iš greta namų esančios troleibusų stotelės buvo girdėti diktorių rusų ir lietuvių kalba pranešama kita stotelė. Ištisą dieną šurmuliuodavo netoli esanti Kalvarijų turgavietė”, – prisimena kunigas Ričardas Doveika, gimęs ir augęs Šnipiškėse, viename Vilniaus mikrorajonų, dar vadinamu Šanchajumi.

Ričardas Doveika džiaugiasi turėjęs tikrą vaikystę. „Kaip smagu vakare girdėti išėjusius tėvus, šaukiančius savo vaikus valgyti. Mes parbėgdavom namo, greit pavalgydavom ir vėl skubėdavom į kiemą. Tai buvo tokios mažos bendruomenės, mažos, unikalios erdvės, kurios buvo labai saugios, įdomios, pilnos pagarbos ir meilės ir tuo pačiu labai skirtingos”, – pasakoja jis.

Nors komunistų valdžia Lietuvoje į religiją žiūrėjo itin priešiškai, Doveikų namuose didžiosios krikščioniškos metų šventės buvo visada laukiamos. Tačiau be trukdžių jas švęsti neapseita. „Tėtis dirbo rusiškoje gamykloje, o viršininkai žinojo, jog esame katalikiška šeima. Todėl prieš visas religines šventes – Kūčias, šv. Kalėdas, šv. Velykas – jis turėdavo dirbti naktinėje pamainoje. Taip buvo bandoma darkyti religines vertybes”, – prisimena R. Doveika.

Pabaigęs Vilniaus prekybos ir verslo mokyklą, Ričardas turėjo tapti virėju. Artimieji tikėjosi, kad jis ves merginą, turės šeimą, dirbs įprastą darbą. Tačiau Ričardas apsisprendė neišduoti savo pašaukimo. „Kiekvienas pašaukimas yra asmeninis. Nuo vaikystės esu turėjęs tokių patirčių, kuriose buvau kalbinamas „iš anos pusės“. Labai retai kalbu apie šiuos dalykus”, – prisipažįsta R. Doveika ir prisimena, kaip dėl jo sprendimo rinktis dvasininko kelią verkė ne tik mama, bet ir tėtis. Ir iki paskutinės akimirkos tikėjosi, kad sūnus persigalvos.

„Tėtis netikėjo, kad aš baigsiu aukštąją. Jis man sakė: „Jei lieki seminarijoje, tai noriu, kad pro šituos vartus išeitum tiktais kunigas, ne anksčiau.” Tai buvo stiprus vertybinis konfliktas su tėčiu. Jis mirė man besimokant Romoje”, – skaudžiais prisiminimais dalijasi kunigas.

Ne ką mažiau intriguoja ir kitų filmo herojų gyvenimo vingiai. Kūdikio praradimas, tėvo paieškos – tai tik kelios jautrios detalės, kuriomis pasidalijo „Gimę tą pačią dieną“ pašnekovai. Kruopščiai atrinkti archyviniai kadrai, specialiai atkurtos ir nufilmuotos scenos, atviri pasakojimai – dokumentiniame filme „Gimę tą pačią dieną“.

Filmo premjera – Velykų vakarą 18.50 val. per LRT.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (18)