Šešiasdešimtmetį šiemet švenčianti LRT televizija lapkritį minės dar vieną sukaktį – žiūrimiausiai šalyje ryto naujienų laidai „Labas rytas, Lietuva“ sukanka trisdešimt. Per šiuos metus laidos vedėjo kėdę išbandyti teko maždaug penkiasdešimčiai žurnalistų, keli iš jų pasidalino savo istorijomis su LRT.lt portalo skaitytojais.
Vytautas Kvietkauskas. Televizija – kaip egzaminas
Ryto naujienų laidos idėją iš Jungtinių Amerikos valstijų į Lietuvą prieš beveik tris dešimtmečius parskraidinęs Vytautas Kvietkauskas sako, kad baimių, susijusių su laida „Labas rytas, Lietuva“, jam niekuomet nebuvo.
„Televizija – kaip egzaminas. Kai ištrauki bilietą ir egzaminas prasideda, visos baimės dingsta: arba žinai viską, arba nieko nežinai. Taip ir televizijoje: jei esi pasiruošęs, pradedi kalbėti tema, kuri tau yra visiškai aiški, ir jokių baimių nelieka“, – tikina vienos seniausių LRT televizijos laidų pradininkas.
Anot jo, nerimą keldavo nebent rytiniai susirinkimai. „Kiekvieną rytą 9 val. vykdavo posėdžiai, kuriuos sukviesdavo televizijos ir radijo komiteto pirmininkas Jonas Januitis, kurio visi bijodavo. Jei jis pasakydavo ką nors griežto, tai jau maža nepasirodydavo. Bet J. Januitis, kaip ir visi kiti vėliau dirbę direktoriai, į „Panoramą“, naujienų tarnybą žiūrėdavo labai palankiai, nes iš tikrųjų čia dirbo, ir dabar dirba, patys geriausi žmonės. Čia reikia labai greitos orientacijos, labai greitai reaguoti į pašnekovą ar įvykius... Visada sakau, kad arba tu esi apsigimęs „žiniukas“, arba ne. LRT TV naujienų tarnyboje praktiškai visi dirbantys yra „žiniukai“, o kurie ne tokie – greitai išsiskirsto“, – šypsosi V. Kvietkauskas.
Paklaustas, kur yra šios laidos ilgaamžiškumo paslaptis, pašnekovas ilgai nesvarsto: „Manau, pirmiausia – profesionalumas. Ko žmonėms reikia iš ryto? Geros nuotaikos ir žinių, kad gyvenimas vyksta, valdžia nepasikeitė, iš darbo neišmetė, viskas tvarkoje. „Labame ryte“ visuomet buvo gera muzika, gražūs žmonės, o šiais laikais, kai [naudojama] tokia technika, kada studija yra tiesiog fantastiška, kaip fejerverkas, tai kodėl gi neįsijungus iš ryto?“
Ingrida Žaltauskaitė-Siaurusevičienė. Atsarginiai pašnekovai
Dvejus metus ryto naujienų laidoje Ingrida Žaltauskaitė-Siaurusevičienė vadina labai įdomiu gyvenimo etapu, o ankstyvas kėlimasis jai, kitaip nei daugumai šios laidos vedėjų, kelia malonius sentimentus.
„Kai pagalvoju apie tuos metus, pirmiausia prisimenu miestą anksti ryte, kai važiuoji į darbą... Aš, kaip tikriausiai ir dauguma vedėjų, jau 4 val. ryto būdavau darbe, o pakeliui į jį labai gerai matydavosi visas miesto gyvenimas, tai, ko mes nematome dabar, gyvendami dieną. Pavyzdžiui, pamenu birželio rytą: kažkas žolę pjauna, atsidarai automobilio langą, atsklinda tas kvapas...“ – prisiminimais dalijasi buvusi televizijos laidų vedėja.
Anot jos, visa kūrybinė komanda labiausiai nerimaudavo, kad ankstyvą ryto laidą gali pramiegoti pašnekovas – dėl to net turėjo sąrašą atsarginių, kuriems prireikus galėdavo paskambinti ir jie netrukus prisistatydavo.
„Tais laikais, kai aš dirbau, 1997–1999 m., mobiliuosius telefonus turėjo tik pavieniai žmonės. Visaip tardavomės: ir kad paskambinsime į laidinius telefonus, ir kad prikelsime. Klausdavome, kelintą valandą paskambinti, kiek kartų... Na, bet žmonės, matyt, taip norėjo eiti į „Labą rytą“, taip norėjo dalyvauti toje laidoje, kad jie kažkokiu būdu ten atsirasdavo. Tad tų pramiegojimų per mano dvejus metus laidoje yra buvę, bet tikrai labai nedaug. O tie atsarginiai pašnekovai buvo labai profesionalūs, jie galėjo kalbėti praktiškai bet kokia tema, bet kokia aktualija. Šiaip ne taip išsigelbėdavome“, – tikina I. Žaltauskaitė-Siaurusevičienė.
Henrikas Vaitiekūnas. „Panoramoje“ galėjai dirbti, ir tik nosies galiukas matydavosi, o „Labas rytas“ – šventa
„Esu dirbęs 17-oje įvairiausių laidų, patys geriausi atsiminimai, žinoma, iš „Labo ryto“ laidos. Buvome jauni, energingi, nebijojome anksti atsikelti. Tai buvo laida, kurią visa Lietuva žiūrėjo. Galėjai „Panoramoje“ dirbti, dirbti, dirbti, ir vis tiek tavo nosies galiukas tik matydavosi, o „Labas rytas“ – šventas reikalas“, – taip apie darbo metus, praleistus „Labame ryte“, kalba Henrikas Vaitiekūnas.
Televizijos laidų vedėjas svarsto, jog dabar net tris valandas eteryje transliuojama laida anksčiau trukdavo vos pusvalandį, tačiau pasiruošimo, jo manymu, reikėdavo nė kiek ne mažiau.
„Reikia pradirbti daug metų, kad suprastum, kaip tada buvo gerai. Tai buvo demokratijos siautėjimas, mes tikrai darėm, ką norėjom. Taisyklė buvo labai paprasta: „Panoramai“ netinka, nes tai – labai rimta laida, o „Labam rytui“ – galima. Aš esu šiek tiek nerimtos žurnalistikos šalininkas, todėl man buvo didžiulis džiaugsmas, kad galiu ir arkliuką, ir šuniuką, ir staliuką prakalbinti, ir tai buvo galima rodyti „Labame ryte“, – džiaugiasi H. Vaitiekūnas.
Žiniasklaidos profesionalas pažymi, kad įvairiose televizijose buvo bandymų padaryti konkurencingą laidą, bet visi bandymai žlugo. „Tai nėra lengva. Reikalingas tam tikras įdirbis, ir aš leisiu sau pasakyti, kad tą įdirbį mes ir padarėme, tikrai negailėjome jėgų, nes buvo labai smagu. Jokių automobilių, jokių mobilių telefonų, bet viską padarydavom, ir rezultatas buvo puikus.
Pagrindinė varomoji jėga buvo tinkamoje vietoje susirinkusi gera kompanija. Visada vienos ar kitos operacijos – ar karinės, ar civilinės, sėkmę lemia kolektyvas. O mūsų kolektyvas buvo puikus“, – sako H. Vaitiekūnas.
Živilė Vaškytė. Pasiūlymas dirbti „Labame ryte“ prajuokino
„Jau praėjo nemažai laiko nuo tada, kai buvau „Labo ryto“ vedėja, bet liko labai daug sentimentų. Tai buvo puiki mokykla profesine prasme, be to, čia sutikau labai daug šiltų žmonių. Vos pagalvojusi apie darbą „Labame ryte“, iškart atsimenu smagius pašnekesius grimerinėje, paklegėjimus – tai, kas lieka už kadro. Atsimenu labai šiltus žmones išleidimo pulte, ir jaudulį, kai pati esi apsimiegojusi, drebi, bet įsijungia kamera, ir turi dirbti“, – mintimis dalijasi Ž. Vaškytė.
Žinoma moteris svarsto, jog tris dešimtmečius iš eterio nesitraukianti ryto naujienų laida yra sėkminga dėl savo formato. „Manau, čia ne tik Lietuvos fenomenas, visame pasaulyje žmonės keliasi su ryto laidomis, nesvarbu, ar „Labas rytas, Amerika“, ar „Labas rytas, Norvegija“. Visi kyla kartu, nes turbūt taip yra lengviau: nesijauti toks vienas, negalvoji, kad tau vienam, vargšeliui, reikia keltis, skubėti į darbą. Be to, yra informacijos srautas, sužinai daug neišėjęs iš namų, kažką išklausai, kažko neišgirsti, o tos naujienos sukasi kiekvieną valandą ir vis pasipildo. Smagiau keltis su kažkuo, nei vienam“, – pasakoja Ž. Vaškytė.
Žurnalistė prisipažįsta, kad dieną vis dar pradeda su „Labu rytu“, tačiau dabar ją taip anksti nubusti verčia ne žadintuvas, o maži vaikai. „Visuomet labai mėgdavau pamiegoti, atsimenu, kai laidos prodiuseris Modestas Naudžius paskambino ir pasiūlė vesti „Labą rytą“, mane suėmė juokas, galvojau, nesąmonė, kaip aš atsikelsiu? O dabar, kai turiu vaikų, – laisvai“, – juokiasi Ž. Vaškytė.
Gražina Sviderskytė. Sūnus nepatikėjo, jog tai buvo mano darbas
Prieš daugiau nei dvidešimt metų ryto naujienų laidą pradėjusi vesti Gražina Sviderskytė neslėpė džiaugsmo, po ilgo laiko susitikusi su buvusiais kolegomis. Būtent smagią kompaniją ji prisimena vos pagalvojusi apie „Labą rytą“.
„Savo sūnui, kuriam yra 12 metų, skaitmenindama savo namų archyvą, šią žiemą parodžiau mūsų vaizdo klipus iš „Labo ryto“, kuriems – dvidešimt keleri metai. Mano vaikas buvo apstulbęs: „Čia jūsų darbas?“ Nes iš pažiūros atrodo, kad ten vyksta toks nenutrūkstamas vakarėlis nuo keturių ryto. Visi buvo tokie smagūs ir linksmi, per visus nuotykius ir net rimtus išbandymus žengdavom su visokiais šposais“, – kalba G. Sviderskytė.
Anot žurnalistės, darbas „Labame ryte“ ją išmokė pagrindines dienos užduotis atlikti anksti ryte: „Kai reikėjo dirbti „Labame ryte“, būdavo sunkiau atsikelti, o dabar aš visiškai mielai perkeliu darbus į ankstyvą rytą, nes visgi tai yra nuostabus paros metas. Ir tikrai labai gali būti, kad keliuosi su „Labo ryto“ kompanija, tik darau jau kitus darbus.“
