„Tada vedėjais ir reporteriais dirbo Rokas Petkevičius, Rokas Žilinskas, Gražina Sviderskytė ir aš. Buvo kiaulės metai, o R. Petkevičius buvo gurmanas ir sugalvodavo, kaip už dyką pasidaryti balių. Kažkas sutiko iškepti paršelį už tai, kad jį parodysime eteryje.
Mes nuvažiavom pas tą ūkininką su armonikomis, su kažkokiais rekvizitais. Tas žinias vedė kiaulė iš lėlių teatro. Ir mes 15 minučių, t. y., visą žinių laiką šitą kliedesį ištransliavom į eterį. Ir nei mums kas ką sakė, nei mus barė“, – juokiasi karjeros pradžią prisiminusi ilgametė LRT televizijos laidų vedėja.
Nors dažnam televizijos žiūrovui E. Mildažytės vardas pirmiausia asocijuojasi su „Bėdų turgumi“, dirbdama žurnalistinį darbą ji daug dėmesio skiria Lietuvai, siekia kaskart pabrėžti lietuvių išskirtinumą, pasakoja įdomių asmenybių istorijas.
„Dažniausiai to, kas man patinka, ir tų darbų, kurie man tikrai teikia pasitenkinimą ir turi išliekamąją vertę, jų visuomenė net neužfiksuoja. Jeigu vaikui duosi pasirinkti, ką valgyti, kotletą ar ledus, jis valgys ledus. Bet jeigu pasakysi, kad ledai tik po kotleto, jis tą kotletą suvalgys. Su visuomene taip pat.
Aš pati kartais stebiuosi: kuo tuštesnė kalba, kuo mažiau turinio, tuo geriau žiūri. Kita vertus, žmonės išvargę, jie pareina po darbų. Jauni išvis nebežiūri, o vyresniems gal per sunku, gal per didelis tempas, gal ir neprigirdi kurie. Jiem kuo papraščiau, tuo geriau.
Kita vertus, aš pati, pavyzdžiui, nesugebu normaliai elgtis su elektroniniais ar elektriniais prietaisais. Trys knopkės ir mirtis. Ketvirta – šakės. Tai gal ir su ta informacija panašiai yra?“ – svarsto žurnalistė.
