Pagrindinius vaidmenis seriale atlieka britų aktorius Dan Stevens, geriausiai žinomas iš serialo „Dauntono abatija“ (Downtown Abbey), ir Rachel Keller, vaidinusi antrajame serialo „Fargo“ sezone. Savo interviu aktoriai pasakoja, ar sunku buvo įsikūnyti į psichikos problemų turinčių veikėjų charakterį ir kaip jiems pavyko užmegzti ryšį be fizinio kontakto.
- Ar prieš pradedant filmavimą filmo režisierius Hoah Hawley atskleidė viso serialo siužetą?
Dan Stevens: Noah nupasakojo siužetą labai bendrais bruožais. Kalbant apie tai, kas nutinka Deividui konkrečioje situacijoje, manau, kad serialo kūrėjas tyčia neatskleidė visų smulkmenų, kad supainiotų mane, t. y. Deividą. Spėju, jog pagrindinio veikėjo siaubą žiūrovai puikiai pastebi.
Rachel Keller: Tie veikėjai yra žmonės, kurie garsiai užduoda klausimus apie save, apie vienas kitą, pavyzdžiui: „Nesuprantu, kas vyksta?“ „Kas tu toks (-ia)?“ „Kas mus sieja?“
Dan Stevens: O kai tavo egzistencija verčia abejoti kasdiene tikrove, serialo kūrėjui atsiranda puikios medžiagos papasakoti įdomią istoriją.
- Nuo pat serialo pradžios judviejų personažai vaizduojami kaip turintys rimtų psichikos problemų, tačiau mes, žiūrovai, nežinome, ar tos problemos yra tikros, ar tik išskirtinių galių rezultatas.
Dan Stevens: Kalbant apie fantastinius kūrinius, manau, kad tokie elementai kaip žmogiškos tiesos ir potyriai yra svarbūs. Serialo aktoriams, ypač vaidinantiems psichinėmis ligomis sergančius veikėjus, minėtieji elementai yra labai reikalingi. Viena vertus, ar Deividas iš tikrųjų serga šizofrenija, ar ši liga buvo klaidingai diagnozuota, yra vienas iš serialo klausimų. Kita vertus, paranoidinė šizofrenija, kuri kamuoja daug žmonių, iš tikrųjų egzistuoja. Kad ir kaip neįtikinamai ji mums atrodo, tokia liga yra.
Bendravau su pacientais, psichologais. Ignoruojant jos neigiamą poveikį, ši liga – nepaprastai įdomi diskusijų tema. Man buvo labai malonu parašyti Manhatano psichiatrui: „Sveiki, netrukus pradėsiu vaidinti Legioną, ar galiu pakviesti išgerti kavos?“ Maniau, kad reikia sužinoti kuo daugiau pacientų istorijų ir informacijos apie šizofreniją.
Rachel Keller: Kitas mūsų nagrinėjamas objektas – klausimas, kiek, tavo manymu, esi ligotas, ir kada kiti žmonės nusprendžia, kad sergi? Man netgi buvo įdomu atlikti tyrimą ruošiantis šiam vaidmeniui. Mano personažas Sidė yra naujas veikėjas, tačiau būtina žinoti jos požiūrį į minėtąjį klausimą. Galbūt ją ignoravo ir nesirūpino, kai buvo vaikas, ko gero, iš čia ir kyla idėja, kad Sidė gali būti mutantė. Tačiau galbūt ji visuomet jautėsi truputį kitokia, nepritampanti?
Dan Stevens: Skirtumų idėja yra klasikinė „Iksmenų“ (X-Men) idėja, o jų istorijose pilna įvairiausių gydymo įstaigų bei tokių idėjų kaip meilė ir baimė, kurios yra labai svarbios „Legione“.
Vyksta tarsi karas. Nėra aišku, kas kovoja, bet yra konfliktas, sukėlęs mutacijų, dėl kurių atsirado žmonių, kitokių nei įprasti, ir požiūris į juos yra dvejopas. Į skirtumus žiūrima palankiai, sakant: „Kaip nuostabu. Kaip galima tai panaudoti, kad pagerintume savo būklę?“ Arba nepalankiai: kitokie žmonės demonizuojami, juos norima sunaikinti, jų labai bijoma.
- Tikriausiai šis vaidmuo buvo sudėtingas dar ir todėl, kad pagal scenarijų jūs negalite paliesti savo kolegos, su kuriuo jūsų personažas užmezgė santykius?
Rachel Keller: Taip. Atlikome vaidinimo pratimą, kurio esmė – išsiaiškinti, ką reiškia užmegzti santykius. Ar tai draugystė, ar partnerystė? O gal romanas? Jei taip, koks? Kokie jausmai vyrauja? Kaip juos išreikšti, kai negali prisiliesti? Tai buvo netikėtas, bet labai svarbus ir malonus iššūkis.
Dan Stevens: Tai įdomi kliūtis, kalbant apie vaidinimo pratimus.
- Pastebėjau šiandienos filmavimo užrašuose, kad kelios scenos vyks astraliniame pasaulyje...
Dan Stevens: Patikėkite, pastaruoju metu daug laiko praleidžiu astraliniame pasaulyje.
Mums teko išmesti frazę: „O kokia viso to prasmė?“, nes tai nėra naudingas klausimas šioje filmavimo aikštelėje. Mes nuolat sakėme įvairiausius dalykus, o paskui klausėme: „O kokia viso to prasmė?“.
Rachel Keller: Pamenu, kai vaidinau „Fargo“, pirmieji klausimai, kuriuos užduodavau režisieriui Hoah Hawley, taip pat būdavo greitai nustumiami į šalį, nes buvo geresnių klausimų, kuriuos derėjo užduoti. Svarbiausia kapstytis giliau, ieškoti daugiau, nes Noah į daugelį klausimų nepateikia atsakymų.
Dan Stevens: Supratau štai ką: tu visada nori daugiau, bet jis duoda tik tiek, kiek tau reikia.
- Kai taip pasineri į serialą ir personažą, kuriam tikrovė ne visada aiški, ar vaidmuo nepradeda daryti įtakos asmeniniam gyvenimui?
Rachel Keller: Na, nemažai laiko filmuojiesi Stanley Kubrick stiliaus psichiatrinėje ligoninėje, todėl pasitaiko akimirkų, kai eini sau koridoriumi, pastebi operatorių, kostiumininką ir pagalvoji: „Ar čia filmas apie „Legiono“ kūrimą? Kur aš atsidūriau?“
Dan Stevens: Daugelis „ligoninės pacientų“ ir „darbuotojų“ taip pat kaip reikiant įsitraukė į savo vaidmenis. Kartais tarp dublių jie net pamiršdavo, kad kameros nebefilmuoja. Buvo ponia, kurios vaidinama veikėja klaidingai manė turinti kūdikį – aktorė nešiodavosi purviną lėlę ir kiaurą dieną su ja žaisdavo. Kartais netyčia apsidairydavai ir pamatydavai ją žaidžiančią. Taip pat buvo vyrukas, kurio personažas pynė plaukus į dredus. Nieko nuostabaus, kad po vienos filmavimo dienos ir pats aktorius pradėjo vaikščioti su dredais.
- Dan, tavo išvaizda gana specifinė: retro treningai (ligoninės uniforma), taip pat plaukai...
Dan Stevens: Aha, galima įžvelgti nemažą dešimtojo dešimtmečio vidurio nepriklausomo stiliaus įtaką. Plaukai labai svarbūs Deividui.
Rachel Keller: Plaukai svarbūs daugeliui personažų. Galvodami apie mano veikėjos šukuoseną, peržiūrėjome daugybę Bridžitos Bardo nuotraukų. Ir klausėme: „Kaip atrodo šauni mergina, mėgstanti būti viena? Ką ji dėvi, kaip apsisaugo?“ Akivaizdu, kad jos ir Deivido santykiai peržengia fizinio prisilietimo ribas, į tai irgi reikėjo atsižvelgti.
- Ar Noah Hawley nurodė, kokiais filmais paremta jo serialo vizija?
Dan Stevens: Daugelį ankstyvųjų idėjų pasiūlėme visi kartu. Vaizdiniu požiūriu matyti didžiulė Kubriko įtaka, tam tikrose scenose akivaizdūs Veso Andersono (Wes Anderson), Terenso Stampo (Terence Stamp) ir Terenso Maliko (Terrence Malick) režisūros bruožai. Nenoriu atskleisti per daug informacijos, bet vėlesnėms serijoms būdingas ir siaubo elementas.
