Stebint ją iš šalies panašu, kad darbas Laimos gyvenime visada užėmė pirmąją vietą, todėl, deja, bet per tokį didelį tempą ji pro savo akis praleido asmeninio gyvenimo traukinį.
Vis tik, nors šalia jos šiandien gyvenimo partneris taip ir neatsirado, mažai kas žino, kad Laima kažkada buvo sukūrusi šeimą. Deja, nuo pat pradžių visi ženklai rodė, kad santuoka ilgai netruks.
„Kai aš tekėjau, manau, kad buvau dar labai nesubrendusi ir naivi. Į vestuves žiūrėjau kaip į festivalio organizavimą. Kai pamačiau muzikantus, nubėgau su jais dainuoti, o ne prie savo vyro sėdėti. Zakse pradėjau juoktis, net žiedo užmaut negalėjo. Po bažnyčios svočia man ir sako - ilgai kartu tikrai negyvensit”.
Svočia buvo teisi. Mat Laimai labiau rūpėjo kiti dalykai. Todėl netrukus pora pasuko skirtingais keliais - vyras susirado kitą ir susilaukė vaikų, o Laima žengė stulbinančios karjeros link. Netrukus vienas po kito atsirado jos sugalvoti projektai, kuriuose pirmuoju smuiku griežė vaikai.
Laidos metu moteris bus itin atvira bei papasakos, kokiomis taisyklėmis vadovavosi dirbdama su savo mažaisiais auklėtiniais. Viena iš jų buvo punktualumas, kurio moteris išsireikalaudavo labai paprastais būdais - tiesiog su tuo nesitaikstydama.
„Yra buvę taip, kad palikdavom kai kuriuos vaikučius, kurie vėluodavo į koncertus, į kuriuos vykdavome autobusu. Aš pasakau: mes išvažiuosim 10 valandą. Ir jei vaikai neateidavo, autobusas tiesiog išvykdavo. Kartą dvi mokinukės bėgo mums iš paskos, norėdamos suspėti. Skambina man - vadove - palaukit, sustokit, niekaip negalim pasivyti. Tačiau punktualumo pamoką labai greitai išmoko.”
Kiekvieną dieną Laima nešdavo begalinę atsakomybę už tuziną vaikų, todėl privalėjo būti griežta. Štai moteris prisimins ir dar vieną savo savybę - Laimos aplinkoje nebuvo galima juokauti su žodžiais. Moteris prisimins kuriozišką situaciją, kai jos auklėtinės, kurioms paauglystė veržėsi per kraštus nepelnytai apskundė Laimą.
„Vienai mamai jos pasakė - mūsų niekur neišleidžia ir badu marina. Išgirdusi negalėjau patikėti. Ak, aš jus badu marinu? Nuėjau, pripirkau rūkytų vištų ir kiekvienai - po vištą į lovą. Aišku, tai buvo mano jaunystės įsižeidimas. Kartais ir kvailai pasielgdavau, nes gal ten kam netyčia išsprūdo tokia frazė”.
Silpniems su Laima dirbti nebuvo lengva. Tačiau tie, kurie sugebėjo priimti jos gyvenimo pamokas, šiandien jai itin dėkingi. Štai Irūna Puzaraitė šiandien yra labai sėkminga ir šauni jauna moteris, kuri, nors vaikystėje ir rodydavo savo ūmų charakterį, tačiau dabar Laimos vadinama - tikra Dievo dovana - pasirodo, prieš septynerius metus atradusi Irūnos ir Mario Jampolskio duetą, Laima su jais dirba iki šiol.
Deja, ne visi moters projektai jai kelia pačius geriausius prisiminimus. Štai apie Neringą Nekrašiūtę moteris prabyla su liūdesiu. Mat po ilgos pertraukos davusi pirmąjį interviu mergina pasakė: „Vadovei Laimai Lapkauskaitei pasakiau, jog noriu pasitraukti, bet ji į mano norus sureagavo labai neigiamai. Aš džiaugiuosi, kad dainavau penkiolika metų ir įgijau milžiniškos patirties, bet muzikavimas mano gyvenime turėjo trukti trumpiau... Iš pradžių buvau padaryta iškamša, o vėliau - marionete. Aš pardaviau jaunystę, tačiau labai gaila, kad net ne už pinigus.” Pasirodžius tokiems žodžiams spaudoje, kilo visuotinis sujudimas.
„Po šio straipsnio man pradėjo skambinti visa Lietuva. Nuo banko darbuotojų iki kaimo mokytojų. Žmonės negalėjo atsistebėti - kaip taip? Tačiau čia yra atskira istorija. Istoriją galima perrašyti, bet jos pakeisti - ne. Vis dėl to džiaugiuosi Neringos sėkme ir jai linkiu tik visko geriausio. Tačiau jos žodžiai privertė mane jaustis kalta ir su tuo jausmu gyventi kiekvieną dieną. Kalta dėl to, kad šiandien ji yra scenoje”.
Moteris atvira - tiek pastangų ir laiko, kiek anksčiau atiduodavo savo auklėtiniams, šiandien ji teigia, niekada nebeskirtų. „Jei man reiktų kartoti savo gyvenimą, aš jau geriau viskuo pasidalinčiau su seneliu ir jam nuvežčiau bliūdelį sriubos, bet tikrai ne jauniems talentams viską atiduočiau. Nebeskirčiau tiek savo širdies, laiko ir finansų. Tai man - gyvenimo pamoka. Aš nudegiau ir ne kartą”.
Visą savo laiką skyrusi darbui ir jaunųjų talentų karjerai, antrosios pusės ji taip ir nesusirado. Mintį savo gyvenimą praleisti su artimu žmogumi ji jau seniai palaidojusi.
„Jau seniai susitaikiau, kad liksiu viena. Iš kur aš dabar gausiu gerą žmogų? Visi arba našliai, arba Alfonsai. Labai gerai pamenu savo keturiasdešimtą jubiliejų, tada tas suvokimas ir atsirado. Apsidėjau tomis atvirutėmis su skaičiumi 40, žiūriu į save ir galvoju - man keturiasdešimt, pradėjau paniškai plėšyti viską ir į židinį mesti. Nuo to laiko nebedarau gimtadienio puotų ir metų nebeskaičiuoju, o nuo senatvės bėgu”.
Prabilus apie senatvę, moteris atvirauja: „Labai bijau senatvės. Bijau, kad sėdėsiu viena ir žiūrėsiu pro langą. Bet gal atsiras koks žmogus, kuris pasirūpins, nuveš į ligoninę, nes nelabai turiu į ką kreiptis. Nemanau, kad žmonės paliks ant gatvės. Sudėlios Dievulis viską taip, kad pasirūpintų kažkas”.
Interviu metu moteris atskleidė ir savo suplanuotą senatvę, kurią, kaip ji teigia, praleis senelių namuose.
