„Kaip dabar pamenu, gydytojai Kaune pasakė, kad du metus turėsiu praleisti lovoje. Mamai buvo šokas. Važiavom iš ligoninės pas tetą Garliavoje. Visas stoteles pravažiavom, mama net nesuvokė, kur mums išlipti. Vairuotojas atsisuko ir sako: „Tai kur jūs važiuojat, nes mes jau sukamės”.
Per beveik dvidešimt metų trukusią Luko karjerą šeimai teko patirti visko. O apie neeilinį savo vaiko gyvenimą ir jo laukiančius išbandymus jie suprato Lukui vos gimus. „Visada buvau kitoks. Išsišiepęs iki ausų ir labai drąsus. Būnant vienerių man net dantys buvo sudygę, kalbėjau ir net dainavau. O vėliau, viską dariau priešingai nei kiti. Todėl kai tėvai nuvežė į vaikų choro atranką, iš karto sužavėjau vadovę savo pirmais judesiais ir žodžiais. Vaikų klausia, ar mėgsta vadovę, visi sako „taaaaaip“. O aš – „ne“. Tai tikriausiai atkreipė jos dėmesį į mane, nes ji mane pradėjo mane stumti į priekį”.
Lukui reikėjo labai nedaug laiko, kad prasiveržtų į didžiąją sceną. Mat būdamas ketverių jis jau karaliavo visose miesto šventėse, festivaliuose ir net apdovanojimuose bei su begaline šypsena priimdavo jam gyvenimo siunčiamas dovanas. Viena ryškiausių - tiesiai iš Vytauto Šapranausko rankų atkeliavusi Pūko statulėlė. Vis tik šlovė turi savo kainą. Mat vaiko savaitgaliai buvo begalinis darbas.
„Visi savaitgaliai tokie - išvažiuoji po Lietuvą, grįžti sekmadienį naktį, ryte keltis į mokyklą reikia. Todėl tėvai kartais leisdavo neiti. Bet režimas buvo sunkus. Juk reikdavo kartais net po kelis koncertus atlaikyti. Visiems atrodo labai lengva: atvažiuoji, padainuoji, pasiimi daug pinigų ir namo. Bet viskas juk ne taip. Kiek laiko trunka repeticijos, pasiruošimas. O po to dar reikia pasilikti kelioms valandos ir parašus dalinti, nusifotografuoti. O tai juk irgi darbas”.
Judrus vaikas neatlaikė. Ir vieną dieną šeima suprato, kad karjerą teks pristabdyti. Mat Lukui buvo diagnozuota liga, net dviem metams jį izoliavusi nuo šeimos, todėl judrų gyvenimą Vilkaviškyje netrukus pakeitė vieniša sanatorijos palata Kaune. „Čia buvo skaudus gyvenimo įvykis. Iš pradžių keli mėnesiai buvo labai sunkūs. Mama atveža ir jie išvažiuoja. Viskas. Lieki vienas sanatorijoje, nieko nepažįsti. Atsimenu, kad buvo labai nesmagu, todėl labai daug verkiau”.
Vėliau buvo surastas būdas savaitgaliais Luką matyti namuose ir vėl pabandyti atgaivinti berniuko karjerą. Todėl Lukas sugrįžo į sceną, tiesa, ne toks, koks buvo prieš tai. „Koncertuodavau sėdėdamas ant kėdės. Mane išstumdavo į sceną ant kėdės su ratukais ir koncertuodavau sėdėdamas.”
Daug kas pasakys, kaip galima taip elgtis su vaiku ir sergantį jį leisti ant scenos? Tačiau būtent tai Luką ir išgydė. Energingas vaikas būtų paskendęs liūdesyje, gulėdamas sanatorijoje, todėl galimybė savaitgalius leisti namuose ir ant scenos jam buvo tarsi išsigelbėjimas. Todėl Lukas iš gydymo įstaigos buvo išrašytas anksčiau nei visi kartu su juo gulėję vaikai.
Lukas nuo normalaus gyvenimo buvo izoliuotas net dvejus metus. Dramatiškas berniuko grįžimas į mokyklą, kai adaptuotis taip sunku, jog geriau norėtum grįžti į ligoninę, vaikų patyčios, pavydas, besivaikančios gaujos ir net teismą pasiekęs Luko pasibuvimas su draugais. O kaip atrodo Luko gyvenimas šiandien? Visa tai - jau šį šeštadienį, LNK televizijos eteryje, laidoje „Bus visko“ nauju laiku 17:30 val.
