„Slaugykite tėvus, bet neaukokite savo gyvenimo. Juk viena yra slaugyti vėžiu sergantį žmogų, o visai kas kita – sergantį senatvės ligomis, kai jis jau praranda asmenybę ir nebeatpažįsta net artimųjų. Mano sesuo slaugė mamą, o aš tėvą. Mokėjau sesei atlyginimą už tai, kad ji neina į darbą, prižiūri sergančią mamą. Rezultatas – sesuo mirė pirma, o tik po metų iškeliavo mama“, – prisiminimais dalinsis rašytoja Rūta Vanagaitė, parašiusi knygą apie globą senatvėje.
„Mano mama susirgo vėžiu ir mes ją slaugėme visi – tėtis, aš, močiutė. Nors mama kartais būdavo be sąmonės, atgavusi ją iškart kurdavo eiles ir prašydavo jas būtinai užrašyti. Jai tai buvo labai svarbu“, – apie šviesaus atminimo pedagogę, savo mamą pasakos Antanas Nedzinskas ir neslėps ašarų, kai jos ims riedėti prisiminus brangiausią žmogų ir padeklamavus mamos prieš mirtį sukurtas eiles.
„Antanai, juk tavo pasakojimas dar kartą patvirtina, kad eutanazija yra visiška nesąmonė. O juk dažnai vaikai nusigręžia nuo tėvų, kuriems senatvėje reikia pagalbos. Tiesa, būna ir tokių senukų, kurie tyčia kankina artimuosius…“ – reaguos laidos vedėja Rūta Ščiogolevaitė.
„Bet jūs nepamirškite, kad jei žmogus ilgai slaugo artimą giminaitį, tai ilgainiui neišvengiamai pradeda galvoti apie tai, kad laukia to žmogaus mirties. Tai neišvengiama, taip pradeda jaustis visi, ir tas kaltės jausmas yra baisus“, – teigs R. Vanagaitė.
„Senatvėje norėčiau gyventi kokioje nors komunoje su draugais. Mes linksmai pramogautume, nesijaustume vieniši. Neturiu vaikų, o mano mylimas sūnėnas gyvena užsienyje, tad senatvėje reiks sugalvot, kaip nenuobodžiaut“, – šmaikštaus aktorė Hana Šumilaitė.
Kita humoristė nebus labai linksma. „Neseniai teko būti laidotuvėse, kur velionės prieš mirtį nenorėjo lankyti dukros, nes ji joms... smirdėjo. O juk mamai nesmirdėjo, kai tą dukrą kūdikystėje vystydavo ir ant rankų nešiodavo „apsikrovusią“. Negi žmonėms nėra savaime suprantama, kad šeimos nariai turi pasirūpinti vieni kitais? Mano močiutė gyveno su mumis iki pat mirties, ir kiek ji mane visko išmokė. Neįsivaizduoju, kas būtų buvę, jei būtų nuspręsta, kad jai bus geriau globos namuose…“ – piktinsis Laima Tamulytė-Stončė.
„O aš pati nusprendžiau gyventi globos namuose. Sėdau į mašiną ir nuvažiavau. Bandydama tvarkytis savarankiškai buvau nusilpusi, o globos namuose atsigavau, subūriau chorą, mes gyvename labai įdomiai, turiningai. Ten yra mano bendraamžiai, su kuriais gera ir įdomu, be to, gaunu profesionalias medicinos paslaugas“, – pasakos Violeta Ibenskytė, Prienų globos namų gyventoja.
„Pagal įstatymus vaikai tėvus senatvėje privalo prižiūrėti. Jei jie to vengia, tėvai gali globą ar išlaikymą prisiteisti. Tiesa, nežinia, kas laukia emigravusiųjų tėvų, taip pat vaikų, kurių tėvai emigravę. Juk jei vaikas įrodo, kad tėvai juo tinkamai nesirūpino, įstatymai gali ir nepadėti prisišaukti senatvėje vaikus“, – aiškins advokatas Valdemaras Bužinskas.
