Vienas žinomiausių pasaulio dokumentikos apie gamtą operatorių Simonas Werry, už darbą apdovanotas ir prestižine „Emmy“ statulėle, sutiko duoti išskirtinį interviu DELFI apie savo darbą seriale „Gyvūnija ir augmenija“ bei apie serialų apie gamtą filmavimo įdomybes.

- Jūs pradėjote savo karjerą prieš 35 metus kaip Joe Duntono, vieno žinomiausių žmonių kino industrijoje, pagalbininkas. Kaip išėjo, kad vėliau pasukote tokia specifine linkme ir tapote oro operatoriumi?

- Mano tėtis buvo oro operatorius. Tam tikra prasme aš ir gimiau tarp sraigtasparnių. Ilgai dirbau ant žemės, tačiau vėliau pagalvojau, kad man reikia specializuotis. Kartą man pasiūlė filmuoti iš sraigtasparnio ir tuomet supratau, kad tai − lemtis. Nuo to laiko aš visuomet patogiau jaučiuosi pasilenkęs pro sraigtasparnio duris, nei stovėdamas prie trikojo ant žemės.

- Esate dirbęs su vaidybiniais filmais, tačiau panašu, kad jus labiau traukė gamtos dokumentika. Kodėl?

- Prieš pradėdamas specializuotis dokumentiniuose filmuose apie gamtą aš dirbau ir su vaidybiniais filmais, ir su reklamomis. Nejutau didelio pasitenkinimo šiuo darbu. Tu esi pakviečiamas kelioms dienoms ir niekad nežinai kaip bus sumontuoti tavo nufilmuoti vaizdai. Aišku, gyvenimo aprašymas atrodo įspūdingiau, kai įsirašai darbą filmuose apie Harį Poterį, tačiau iš savaitės darbo filmuojant Škotijos vaizdus − filme buvo panaudota tik šiek tiek kadrų. Noriu turėti daug daugiau įtakos galutiniam vaizdui. Be to, gamtos filmavimas man teikia daug daugiau pasitenkinimo.

- Daugybė žmonių sako, kad Jūsų filmuose ypatingai daug grožio ir elegancijos. Kaip Jums tai pavyksta?

- Man labiausiai rūpi apšvietimas. Keliuosi anksti ar einu gulti vėlai, kad galėčiau žiūrėti kaip saulė teka ar leidžiasi. Žvalgyba yra labai svarbi, norint dirbti tuomet, kai yra tinkamas apšvietimas. Be to, dabar kinas ir televizija susikerta. Tam padeda ir raiškioji televizija (HD). Žmonės nori, kad jų TV laidos atrodytų kaip kino filmai ir aš kaip tik tai ir noriu jiems duoti. Buvau išmokytas filmuoti kinui ir tam tikra prasme atnešiau jį į televiziją, stengiuosi dovanoti televizijos žiūrovams tartum kino filmus apie gamtą.

- Kaip vyksta filmavimas? Ko daugiau tokiame darbe: planavimo ar spontaniškumo?

- Dauguma kadrų gimsta visiškai spontaniškai. Kai kada tiesiog turi šypsotis sėkmė. Tarkime, nufilmuoti banginius yra visiška loterija. Esame filmavę juos Aliaskoje. Ten skridome penkias valandas, o padarėme gal tik tris kadrus, nes niekad nežinai, kur šie didingi gyvūnai išnirs – kur nors nusitaikai, o jie pasirodo visiškai kitur. Kiti dalykai būna visiškai suplanuoti, pvz., lengva nufilmuoti meškas, kurios iš savo urvų išlenda po žiemos miego. Sužinojus, kur yra urvas, tereikia kantrybės išlaukti, kol išlįs.

- Koks įvykis buvo įspūdingiausias filmuojant „Gyvūniją ir augmeniją“?

- Vienas įvykis išsiskiria. Filmavome sardinių nerštą Pietų Afrikos Respublikoje. Labai norėjome įspūdingai parodyti kaip padūkėliai neria į vandenį gaudyti sardinių. Ilgai filmavome iš toli, tačiau norėjau kelių kadrų iš arti, todėl su sraigtasparniu skridome kuo arčiau padūkelių, besisukiojančių virš vandens. Staiga pamatėme atsidūrę šių paukščių būryje. Jų buvo nesuskaičiuojama galybė. Pradėjau melstis, kad po mumis neišnirtų neršiančios sardinės. Tuomet padūkėliai nertų žemyn, ir vienas Dievas težino, kas nutiktų sraigtasparniui. Žinoma, sardinės išniro. Neįtikėtina, bet nė vienas padūkėlis nekliudė sraigtasparnio, o pro mano kameros objektyvą per kelias akimirkas praskrido dešimtys tūkstančių paukščių. Padūkėlių gebėjimas manevruoti ir išvengti kliūčių tiesiog stulbinantis – jie yra daug geresni skraidūnai nei mūsų sraigtasparniai ar lėktuvai.

- Ar yra dalykų, kuriuos nufilmavote pirmasis?

- Kiekvienas prodiuseris sako norintis ką nors nufilmuoti, ko dar niekas nefilmavo. Vis dėlto nėra daug dalykų, kurių iki šiol niekas nedarė. Tačiau filmuodamas „Gyvūniją ir augmeniją“, manau, esu nufilmavęs kai ką tikrai pirmą kartą. Tai nutiko Etiopijoje, kur filmavome Etiopijos vilkus, kurie medžioja požemines žiurkes. Kiekvieną rytą vilkų gauja susirenka, sveikinasi, išrenka kas už ką bus atsakingas, ir tuomet leidžiasi į medžioklę. Manau, kad niekas iki šiol nėra to nufilmavęs. Be to, tai ne tik unikalus ritualas, o ir įspūdingi vaizdai, nes šie gyvūnai yra labai gražūs, tarsi vilko ir lapės mišinys.

- Ar yra gyvūnas ar vieta, kurią norėtumėte nufilmuoti, ko dar nesate filmavęs?

- Žinoma, yra dar daugybė tokių dalykų. Aš dar daugiau norėčiau nufilmuoti mano labai mėgstamų vilkų ir dramblių. Tačiau šie yra milžiniškas iššūkis. Kai filmuoji juos, negali nesistebėti kokie protingi šie gyvūnai. Tačiau juos sunku filmuoti iš sraigtasparnio, nes drambliai neturi šiltų jausmų šiai transporto priemonei. Sunku surasti dramblius, kurie norėtų „dirbti su tavimi”. Vis dėlto mano planuose yra daugiau filmų apie dramblius.

- Ar Jūsų darbe yra tipiška diena?

- Dabar filmuoju medžiagą serialui apie Nilą. Diena prasideda Kenijoje ruošiant sraigtasparnį filmavimui – įrangos sukrovimas užtrunka apie kelias valandas. Tuomet skrendame prie Kenijos ir Ugandos sienos, kur turime tvarkytis visus pasienio formalumus. Taip ir renkamės antspaudus savo pasuose – jų jau gerokai per daug. Pasą keičiu kas 2-3 metus. Pagaliau kirtę sieną skrendame kelias valandas iki filmavimo vietos. Patikriname oro sąlygas ir kylame į kelių kilometrų aukštį filmuoti. Tuomet skrendame atgal. Grįžę pavakarieniaujame, išgeriame taurę vyno ir griūname miegoti. Kitą diena laukia visiškai tas pats. Dienos išeina labai ilgos.