Laidos vedėja pasakoja, kad dirbdama svetur, ilgisi ne tik artimų žmonių, bet ir namuose gaminto valgio.
„Įsivaizduokit, ką reiškia šešias savaites pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti prie stalo, padengto balta staltiese, be galimybės sukėlus pavargusias kojas lėtai kramtyti lietuviškas keptas bulves savo mėgstamame fotelyje? Žinoma, nei aš tas bulves dažnai valgau, nei fotelyje vakarieniauju. Bet žinojimas, kad mes turime galimybę, suteikia saugumo, ramybės jausmą. Ten tokios galimybės tiesiog neturėjome. Režimas, griežtas grafikas. Laiku užkandi, kad toliau galėtum dirbti“, - kalbėjo A. Stašaitytė-Masalskienė.
Ne pirmus metus dirbdama svečioje šalyje, laidos vedėja žino, kaip kovoti su namų ilgesiu, todėl kiekvieną kartą išvykusi ilgesniam laikui, bando susikurti namus net ir viešbučio kambaryje.
„Tik gavusi viešbučio kambarį, perstumdžiau baldus, įsijungiau savo muziką, pasidėjau keletą namus primenančių daiktų ir pasakiau sau, kad dabar čia – mano namai ir biuras. Su ilgesiu kovoti nereikia. Tai labai graži mūsų jausmų spalva bendroje paletėje. Juk niekas manęs varu į Alaniją dirbti nevarė. Man ten labai patinka. O kolektyvą (nespekuliuodama žodžiais) vadinu antrąja savo šeima. Man tie žmonės labai brangūs, man su jais įdomu, saugu, gera. Tai ir mėgavausi tuo, ką turiu. O kai apimdavo skaudus ilgesys, parašydavau laišką namo arba paskambindavau, kad išgirsčiau balsus. Beje, pernai, kai irgi ilgai filmavome Alanijoje, tokiu skaudžiu priepuolių būdavo dažniau. Šį kartą žinojau, kad pasibaigus filmavimams, šeima atskris pas mane atostogauti, turėjau ko laukti“.
Pažintis su Alanijoje atostogaujančiais lietuviais
Pasiteiravus A. Stašaitytės-Masalskienės, kokį įspūdį jai paliko Alanijoje sutikti lietuviai, laidos vedėja buvo atvira: „Ši tema buvo mūsų kūrybinės komandos karšta diskusijų tema prieš išvykstant. Aš tikėjau, kad lietuviai nėra nuo baro kėdžių krintantys „viskas įskaičiuota“ lėbautojai ir labai didžiuojuosi, kad mūsų laida turės progą tai įrodyti. Vis daugiau žmonių nori leistis į smagius nuotykius, pažinimą, didelius ir mažus atradimus. Sutikau atvirų, smalsių, linksmų, laimingų žmonių. Alanijoje dirbu ir atostogauju daugybę metų ir galiu Jus patikinti, kad ten prisipažinti, jog esi iš Lietuvos, reiškia būti ypatingai pagerbtam. Gal mes neturime storos piniginės, bet už gebėjimą domėtis kita kultūra, esame labai gerbiami“, - džiaugėsi A. Stašaitytė-Masalskienė.
Daug metų bendradarbiaujanti su Alanijos savivaldybe, A. Stašaitytė-Masalskienė teigia, kad šio projekto įgyvendinimui Alanijos meras su visa komanda padarė geriausia, ką galėjo. „Sutikite, būtų įgyvendinta „mandagumo programa“, jei Alanijos meras pagerbtų projekto vadovą ir įteiktų padėkos raštą, bet meras apkabina kiekvieną mūsų komandos narį, randa asmenišką žodį ir dar vaisių iš savo vaikystės sodo priskina“, - džiaugėsi nuoširdžiu bendradarbiavimu A. Stašaitytė-Masalskienė.
