Jonas išmoko lietuviškai (be lietuvių, jis dar tikrai moka anglų ir rusų kalbas) ir ėmė lankytis Lietuvoje dažniau. Perskaitęs partizano J.Lukšos – Daumanto memuarus, ėmė kurti dokumentinį filmą šios istorijos pagrindu. Tačiau pakeliui atsirado kitas filmas, kurio joks lietuvių autorius turbūt nebūtų ėmęsis – „Smogikai“, apie sovietų NKVD. Iš ekrano kalbėjo žmonės, kurių užduotis buvo naikinti Lietuvos pokario pasipriešinimą.
Šiandien režisierius ir scenaristas ruošia kitus dokumentinius filmus, ir nebūtinai apie pokarį – Lietuvoje, pasak Jono, yra labai daug temų.
Pamažu J. Öhman tapo vienu žinomiausių užsieniečių Lietuvoje – jį dažnai kviečia į televizijos laidas ir jis visada mielai dalijasi savo įspūdžiais apie gyvenimą čia, mūsų realijas, istoriją ir politiką. Kalba visada energingai ir išraiškingai, nevengia pasakyti tiesiai šviesiai: kaip Salomėja Nėris gali būti mokyklų programose, jeigu ji yra tautos išdavikė? Čia pat dažnai kartoja, kad reikia draugauti su Rusija ir kad Rusijos artumas yra viena priežasčių, laikančių jį Lietuvoje.
Susitikome pasivaikščioti ir pasikalbėti Vilniuje pliaupiant lietui. Besikalbant miesto šurmulys pamažu nutolo, lietus liovėsi ir, kažkur Vingio parko pakraštyje mūsų dekoracija tapo beveik Skandinaviškas peizažas – pušynas ant kalvelių. Jonas neslepia, kad armijoje savo laiku jis buvo ruošiamas žvalgybinei misijai į rytus. Ar misija pavyko? O gal apsisuko kitaip?
