Jiems nereikėjo niekam pasakoti, ką veikia jų tėvai – užtekdavo tik pasakyti jų pavardę. Tačiau kaip tai įtakojo jų pačių gyvenimus ir kokius sprendimus lėmė? Andrius Užkalnis, į laidą pasikvietęs Vytauto Kernagio dukrą Eglę ir Nomedos Marčėnaitės sūnų Dovą, smalsavo: negi jiems tikrai pavyksta atsispirti pagundai pasinaudoti garsia pavarde?

E.Kernagytė-Dambrauskienė juokiasi prisimindama istoriją, kaip kartą ji nusprendė pasinaudoti tėčio pažintimis. Būdama vos 16 metų ji labai norėjo patekti į klubą Justiniškėse, kur nepilnamečių, žinoma, niekas neįleisdavo. Itin kruopščiai susikurtas stilius – iš draugų pasiskolinti „lenarai”, languoti marškiniai, skarelės ant kaklo ir ant rankų – neįtikino klubo apsaugos darbuotojų, kad jos su draugėmis – studentės iš matematikos fakulteto.

Tačiau tuomet Eglei šovė geniali mintis: juk jos tėvas buvo minėjęs, kad pažįsta kažką iš klubo darbuotojų ar vadovų! Paskambinusi tėčiui ji išsimaldavo, kad jis atvažiuotų iš Antakalnio į Justiniškes, nes jai mirtinai reikia patekti į tą vakarėlį. V.Kernagis neatsispyrė dukros prašymui ir atvažiavęs susitarė, kad jas įleistų, tačiau pasivedęs dukrą į šalį perspėjo, kad daugiau tokios gėdos ji jam gyvenime nedarytų. „Daugiau ir nedariau, tai buvo tas vienintelis kartas“, - juokėsi E.Kernagytė-Dambrauskienė.

Tuo tarpu Dovu Serapinu, norėjusiu patekti į renginį, kurį vedė jo mama Nomeda ir kuriame dainavo Andrius Mamontovas, apsaugos darbuotojai nepatikėjo. „Sakau jiems: aš – Nomedos sūnus, norėčiau praeiti, o jie tik pasižiūri į mane ir sako, daug čia pas mus tokių”, - kvatojosi D.Serapinas, prisipažindamas, kad tąkart į koncertą pateko tiesiog perlipęs per tvorą.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją