Anapus muzikos
Ekstremalumą (kraštutinumą) deklaruoja pati LNK projekto anonse. „Dainuok, jei gali“ būsiantis ekstremalių išbandymų šou didžiausioms scenos žvaigždėms. Tačiau pavojingiems triukams įžymybės pasiryšiančios ne be reikalo, o dėl kilnaus tikslo: kiekvienoje laidoje jos stengsis laimėti kuo daugiau pinigų, kurie bus aukojami labdarai.
Be abejonės, kaip ir dauguma dabar transliuojamų pramoginių projektų, taip ir šis yra ne mūsų prodiuserių sukurtas, o licencinis, įsigytas iš kitur, nusipirktas. Galbūt jo kilmė JAV arba kitaip tariant – Vakarai. Juk pagrindinis istorinės kriminalinės kino dramos „Niujorko gaujos“ personažas skerdikas Bilas tik ekstremalias pramogas ir težiūrėdavo.
Su viena farmacininke vaistinėje pasikalbėjome apie televizijų programas. Ji pasakojo, kad nudilo jos televizoriaus pultelio mygtukai. Klausiu, kodėl taip atsitiko. O ji sako, spaudinėju, nes noriu žinoti, kas ką rodo. Na, sakau, jūs, ponia, šitaip keliate net ne vieno, o visų televizijos kanalų reitingus. Šaunuolė! Farmacininkė kone pasipiktinusi atkirto: aš nekeliu, o tik pultelį spaudinėju, nes nėra ką žiūrėti.
Tada kam tenka iš tikrųjų žiūrėti LNK „Dainuok, jei gali“? Vaistinės pardavėja nežiūri. Abejoju, ar žiūri studentija, kitas jaunimas. Nejau vis dar manoma, kad didžiosiomis muzikos žvaigždėmis jie laiko tuos atlikėjus, kuriuos matome naujajame LNK projekte?
O tie vadinamieji ekstremalūs triukai, kuriems pasiryžta „žvaigždės“? Smagu žiūrėti, kaip žmonės kenčia, laidos metu sako vienas komisijos narys. Pasižiūrėkime.
Šiukšlių maišai – į vietoje bėgančius atlikėjus. Žvagulis puls Bunkę peiliais, tačiau į ratą, ant kurio sukasi Bunkė, peilius mėto Algis Greitai. Dainuoja stovėdami ant vibratorių, degant, sprogstant, leidžiantis į ledinį vandenį, ant krūtinių raitantis gyvatėms. O Fara Ivanauskas pasimaivo kaip niekada, nes reikės gerti druskos tirpalą ir kokteilį su žuvų akimis.
Ir kaip čia be komisijos nario Cololo afigeno komentaro – „Buvo žiauru, man sutraukė apatinę dalį.“
Operatorius parodė liūdną močiutės, sėdėjusios tarp triukšmą keliančių surežisuotų žiūrovų, veidą. Parodė iš palatos ir jos anūkėlį, išblyškusį, be plaukų, didelėmis atviromis akimis. Man tai buvo iki šiol rodyto šio projekto kulminacija. O po kulminacijos juk eina atomazga ir išvados. Donalda Meiželytė (dainuojant buvo tampoma už virvių), netikėtai ištarė: „man ne gėda pasirodyti kvailai, bet pagailėsite, juk aš televizijos žaliava“.
Tad ko čia labiau reikia gailėti: atlikėjų, pagaliau save teisingai pavadinusių ne žvaigždėmis, o tik televizijos žaliava, ar tų sergančių vaikų, dėl kurių vyksta šis triukšmas ir tikimasi per žiūrovų skambučius ir žinutes surinkti lėšų.
Ar neišeis šįkart taip, kad nebus nei pinigėlių labdarai, nei įtikinamo šou produkto – nei lietuviškiesiems bilams, nei jaunimui, nei pensininkams. Aiškiai matyti, lazda perlenkta. Per daug simuliacijos, skausmo, kentėjimų ir „kaip sunku dainuoti“ vaidinimo. Viskas mechaniškai surežisuota, kas stipriau susiims už galvos, kas daugiau išsižios, kas garsiau suriks.
O jei viršų ima mėgėjiškumas ir simuliacija, nėra ir ekstremalumo.
Patriotinės dainos ataka
LTV sumanė viename projekte sutelkti visas dainas, kuriose, kaip pasakyta anonse, glūdi visa garbinga mūsų šalies istoriją. Stoja į mūšį sugrąžinti į apyvartą patriotizmą ir suvienyti viso pasaulio lietuvius „Kad neištirptume ir neišnyktume!“
Jei į Lietuvos televizijos studiją skambant patriotinėms dainoms staiga patektum iš kito pasaulio krašto, galėtum pamanyti, kad ryt poryt mums gresia nauja okupacija ir nauji trėmimai. Laimė, neužilgo būtų galima atsipūsti, nes paaiškėtų, kad nieko baisaus nėra – viskas pasibaigs tuo, kad vertinimo komisijos ir žiūrovų išrinktos geriausios ir kovingiausios dainos bei jų atlikėjai pateks į kompaktinę plokštelę ir DVD!
Pasaulio gyventojai yra nuolatiniame kentėjime, visoje laiko tėkmėje. Šią valandą taip pat. Jei Marijos žemėje (tai sakau be jokios ironijos) dabar ramu, tai nereiškia, kad mąstantis Renė Dekarto žmogus čia nesisieloja. Dažnos gamtos katastrofos (Pietryčių Azija, Haitis, Japonija) negali nekelti nerimo gyvenimą pradėjusiai statyti jaunajai kartai – trys būsimos atominės elektrinės po tau artimu dangaus skliautu. Ir niekas neieško kompromisų. Niekas nieko negali padaryti, kad atominių jėgainių bent viena būtų mažiau.
Kas gali daugiau palaikyti dvasią ir teikti optimizmo tam naujam, tačiau galbūt ne mažiau dramatiškam gyvenimui: šviesios mintys, gyvenimą teigianti ir pakylėjanti muzika ar raudojimas, tragiškieji tautos praeities gyvenimo metai?
Jei grosi tikrą metalą, ar sunkesnį roką, į Lietuvos televiziją (ir turbūt į bet kurią kitą) nepateksi, nes, kaip dabar sakoma, ne tas formatas. Todėl muzikantai ėmė gudrauti. Į rankas paėmė tautines vėliavas ir pradėjo dainuoti liaudžiai artimas dainas. Tokias, kaip „Ąžuolai žaliuos“.
Tačiau klausyti jas labai sunku, nes metalinių rifų ir skambių ratelio ir laužų melodijų jungtis pernelyg tiesmuka ir paraidinė. „Varpo“ ir „Aušros“ laikais gal tai būtų tikę, nes tada svarbiausia buvo išsakyti aiškią savo tautinę romantinę poziciją, o subtilesniam ir profesionaliam meno rūbui austi dar nebuvo atėjęs laikas.
Grupei „Thundertale“, dainos „Ąžuolai žaliuos“ atlikėjai, siūlyčiau pasisemti įkvėpimo bei aranžavimo patirties iš amerikiečių heavy metal grupės „Manowar“ muzikantų ir jų kūrinio „Warriors of the World“ („Pasaulio kariai“) ir, atsisakius pasyvaus perdainavimo, imtis interpretacijos.
Vytautas Juozapaitis, lietuviškasis Kobzonas, atlikdamas Gintauto Abariaus ir Bernardo Brazdžionio dainą „Šaukiu aš tautą“, tvirtai laikėsi „pastatyto“ balso ir operiškos melodinės linijos. Manyčiau, kad Vytautas Kernagis, dainavęs estradine maniera, labiau save identifikavo su pagrindine šio kūrinio idėja, raiškiau perteikė talentingo poeto žodžius, patraukė sodriu balso tembru ir artistiškumu.
Povilas Meškėla, o ypač Algirdas Kaušpėdas, išklydę iš „Katedros“ ir „Anties“ Sąjūdžio metais rengtų teatralizuotų įspūdingų šou, šiandien atrodo kaip karaliai be karūnų. Ką bedainuotų P. Meškėla, visur vienodas, kažkoks medinis. A. Kaušpėdui išvis derėtų atsisakyti dainuoti kai kurias „Anties“ laikų dainas: ir makabriško makiažo nebėra, ir, retai bedainuojant, balsas nebepasiduoda.
Marijonui Mikutavičiui, pačiam tikriausiam mūsų laikų menestreliui, Lietuvos televizijos studijoje kažkas nepatiko: gal pernelyg pagyvenę žiūrovai, gal pernelyg ilgos ir propagandinės vertinimo komisijos narių kalbos. Kitaip tariant, iš anksto nusprendė, kad kontakto nebus ir savo patriotinę, tačiau prieš srovę einančią ir socialine ironija išsiskiriančią dainą „Ar mylite ją Jūs? padainavo taip atsainiai, kad atrodė tuoj tuoj ims krapštyti nosį.
Grupės „Bjelle ir Peru“ (daina „Brolužis“) atlikėja tiek pasineria į jausmingumą ir raudojimą, kad nebežino, kur paliko pagrindinį instrumentą, kurio dėka ir galima pasiekti taip norimos prasmės – tikslaus intonavimo.
Kas yra „Yra šalis“? Be abejonės, tai yra muzikinė patriotinė kampanija. Užtat čia viskas sudėta: rokas, popmuzika, baladės, tautiniai ansambliai, kariniai orkestrai, chorai. Tačiau į DVD ne visi šio margumyno dalyviai pateks. Kokiu matavimo vienetu matuoti skirtingas ir kartais nepalyginamas konkurso dainas ir jų atlikėjų talentą: pagal ilgį, svorį, laiką?
Juk ir be specialios kampanijos aišku, kad „Lietuvos“ ansamblio atliekama Juozo Naujalio ir Maironio daina „Lietuva brangi“ – negęstantis kūrėjų ir ansambliečių šedevras. Netoli jo tvirtai stovi Edmundas Kučinskas su partizanine daina „Saulutė teka rytuose“ ir Ovidijus Vyšniauskas, sukūręs dainą „Gimę Lietuvoj“.
Taigi atsiremti pavargusiai ir pasiklydusiai žmogaus dvasiai yra į ką. Dainų ir dainininkų turime. Būtų geriau, kad margas kampanijas keistų nuoseklesnis darbas. Gera muzika stipri savimi. Tik duokime jau kelią.
