– Dešimtmetį įprasmino ir „Žaliojo obuolio“ skulptūros atidengimas...
– Šią R. Kvinto skulptūrą atidengėme šį trečiadienį sostinės skvere prie Mindaugo ir A. Vivulskio gatvių. Jos idėja kilo spontaniškai. Rengėme koncertą, kuris vadinosi „Paveikslas“. Veiksmas vyko neva dailininko dirbtuvėse – buvo pagamintas didelis R. Kvinto skulptūros muliažas ir padovanotas vienam iš rėmėjų. Paskui netikėtai kilo idėja tokią skulptūrą pastatyti scenoje. Galiausiai mintis nuvedė į minėtą sostinės skverelį.
– Ar žinote, kiek jau išdalijote pinigų geriems darbams?
– Apie septynis milijonus litų.
– Kaip įvardytumėte savo tikruosius didvyrius?
– Mūsų didvyriai – bėdų pirkliai, kurie grįžta į „Bėdų turgų“ neprašyti, mamos, atiduodančios vaikams ne tik širdį, bet ir sveikatą, įmonės, kurios, uždengusios stogą, grįžta padengti stalo, tėvai, atstojantys mamas ir mokytojas, valdininkai, dirbantys nevaldiškai, visuomenininkai, statantys miestui paminklus...
– Ar juntate, kad tie, kurie patys išgyveno tam tikras negandas, yra dosnesni?
– Taip, tai tikrai juntama. Tiems, kurie patys užaugo skurde ir vėliau praturtėjo, šie dalykai – suprantamesni. Nors būna visaip... Manau, kad tas dosnumas priklauso nuo širdies.
– Kokios istorijos jus labiausiai jaudina?
– Negalėčiau išskirti vienos grupės. Ko gero, tai priklauso nuo žmogaus simpatiškumo. Antai pasakojome istoriją apie nuostabų tėvą, kuris jaučiasi įsipareigojęs savo dukrai ir gali dėl jos padaryti viską. Po gripo komplikacijų dešimtmetė dukra apako. Tačiau tėvas darė viską, kad tik ji galėtų mokytis. Kol mergaitė gydėsi ligoninėse, tėvas nešiodavo jai knygas. Dukra pati negalėdavo skaityti, tad skaitydavo tėvas. Vėliau jis visus tekstus įskaitydavo į diktofoną, o dukra klausydamasi mokėsi. Ji šitaip baigė ne tik vidurinę mokyklą, bet ir aukštuosius medicinos mokslus. Tai begalinio pasiaukojimo pavyzdys.
– Dar kartą priminkite, kaip kilo „Bėdų turgaus“ idėja.
– Man atrodė keista, kad televizija skiria „svogūnus“ už kvailumą. Tad pagalvojau, kodėl negalėtų skirti prizų už gerumą. Taip atsirado padėkos koncertas. O projekto idėja kilo, kai dar vedžiau laidą „Bobų vasara“. Važinėjau po Lietuvą ir matydavau, kaip ta mūsų šalelė atrodo: išdaužyti kultūros namų langai, tamsios miestelių gatvės, girtaujantys žmonės... Galvojau, reikia kažką keisti, bet kadangi nesu nei revoliucionierė, nei politikė, dariau tai, ką moku.