– Susitinkame penktadienį, kai paprastai žmonės prieš savaitgalį lėtina savo tempą. Šiandien jūs taip pat jaučiatės labiau atsipalaidavęs?
– Tikrai ne. Iš ryto vyko „Dviračio žvaigždės“ repeticija, paskui – laida radijo stoties „Zip FM“ eteryje, netrukus susitiksiu su „Žvaigždžių duetų“ prodiuseriu aptarti būsimųjų laidų kūrinius, o vakare – tiesioginė balandžio 1-osios renginio transliacija. Man ši diena tokia, kaip ir visos. Kasdien sukdamasis tuo pačiu ritmu pastebiu, kad daug dalykų pradedu nesuspėti, bet vis tikiuosi, jog tai – tik laikinas reiškinys. Artėja vasara...
– Kam labiausiai trūksta laiko?
– Teatro scenai, repeticijoms.
– Kurie darbai jums įdomiausi?
– Viskas, ko imuosi, man yra įdomu. Jei žinočiau, kad bus neįdomu, net nesiimčiau. Tačiau išskirti prioritetų negalėčiau, nes viskas, ką darau, yra susiję su mano profesija. Net ir buvimas radijo eteryje man tolygu buvimui scenoje.
– Radijuje nevaržo tai, kad prieš akis nematote klausytojų?
– Aš turiu lakią vaizduotę. Esu aktorius, galiu dirbti su menamu žmogumi, menamu partneriu. Tačiau šiuo atveju mano partneris nėra menamas. Tai 150 tūkst. klausytojų auditorija, su kuria bendrauju, jaučiu jos emocijas, reakciją, tik ji man negali fiziškai atsakyti.
– Žmonės jus atpažįsta pirmiausia kaip „Dviračio šou“ aktorių, Rolando Vilkončiaus antrininką ar „Žvaigždžių duetų“ dalyvį?
– Panašumas su Rolandu – jau išgaravęs. Kažkada TV prodiuseris leptelėjo, kad esame panašūs, ir pabandė tai „prasukti“. Pats apie tai net nebūčiau pagalvojęs. Kai pamačiau viename žurnale mūsų nuotrauką, pamaniau, jog galbūt... Tačiau iš tiesų mūsų charakteriai – visai nepanašūs. Šiuo metu esu labiausiai matomas projekte „Žvaigždžių duetai“.
– Ko gero, jums, aktoriui, vieni niekai stoti prieš tūkstantinę auditoriją?
– Jeigu manote, kad nė kiek nesijaudinu, klystate. Sakoma, jei nesijaudini, geriau visai neik į sceną.
– Lengvai priėmėte kvietimą dalyvauti šiame projekte?
– Tikrai negreitai. Labiausiai baiminausi dėl partnerės. Įsivaizdavau, kad man pasiūlys patyrusią, netrumpą kelią estradoje nužengusią dainininkę, su kuria nebus įmanoma nieko improvizuoti, nesutaps požiūris į darbą ir galutinį produktą. Ačiū Dievui, taip neįvyko. Vilija – profesionali dainininkė, tačiau dar gana jauna, kad neerzintų savo sustabarėjusiais principais. Su ja malonu ir įdomu dirbti.
– Daug ginčijatės?
– Daug. Ir nuo to tik geriau. Be ginčų, diskusijų nevertėtų nė dirbti.
– Ar įkvepia tai, kad salėje jus nuolat stebi jūsų sužadėtinė Indrė?
– Jos buvimas manęs tikrai nekausto. Man gera, kai ji yra. Mums net nereikia aptarinėti tų pasirodymų. Aš viską suprantu iš jos žvilgsnio. Pas mus tiek daug bendra, kad nereikia žodžių.
– Koks rezultatas jus tenkintų?
– Manau, kad iš projekto jau pasiėmiau viską, ką tik buvo įmanoma. Nesakau, kad noriu iškristi. Tiek laiko išbuvus, to nesinorėtų. Manau, kad pagrindinį prizą visi dalyviai jau gavo sulig projekto viduriu. Neįkainojama vertybė yra žmonės, su kuriais susipažinau, greito darbo įgūdžiai.
– Koks buvo jūsų kelias į televiziją?
– Mano šmėžavimas prasidėjo nuo vėlyvos ketvirtadienio laidos „Most Wanted“ tuo metu Lietuvoje gyvavusio MTV kanalo eteryje. Paskui buvo „Dviračio šou“ ir kiti projektai. Manau, tas televizinis kelias vis dar tęsis.
– Daugelis aktorių yra priešiškai nusiteikę televizijos atžvilgiu...
– Senoji teatralų karta – gal ir taip. Mes pirmame kurse, paveikti jaunatviško maksimalizmo, taip pat buvome tokie. Dabar visi supranta, kad televizija yra darbas, kuris suteikia galimybę pragyventi, išlaikyti šeimą ir įgyvendinti svajones. Aktoriams televizija – nuostabus dalykas.
– Kaip tapote „Dviračio šou“ nariu?
– LNK prodiuseris Haroldas Mackevičius, rengdamas vasaros projektą „Šou biznio šou“ apie žinomas pramogų pasaulio personas, atėjo į akademiją. Surinko ketvirto kurso aktorius, kurie tuo metu laikė specializacijos egzaminą. Mes rodėme parodijas. Atrinko mus gal šešis, galiausiai aš tapau tos laidos vedėju.
– Jums patinka parodijos žanras?
– Nežinau, ar gerai parodijuoju, bet man tai patinka.
– Su kokiais personažais jaučiatės labiausiai susigyvenęs?
– Televizijos personažai man nėra tokie svarbūs kaip teatro. Jiems neatiduodu tiek dvasios. Tačiau tai nereiškia, kad darau „chaltūrą“. Tiesiog neužtenka laiko atiduoti visą save.
– Kokių su televizija susijusių svajonių turite?
– Nuo vaikystės mano svajonė buvo būti dėmesio centre. Televizija – puiki priemonė gauti tą dėmesį. Visada mėgau sceną, nuo mažens lankiau choreografijos mokyklą, važinėjau po pasaulį. Ateityje norėčiau turėti autorinę laidą, kuri būtų tikrai ne debatai apie politiką. Tačiau šiam žingsniui dar reikia suaugti.
– Kas paskatino rinktis aktoriaus kelią?
– Principai. Vienas mokytojas man pasakė, kad aš nebūsiu aktorius. O aš juo tapau!
– Dažnai sukatės linksmo turinio laidose. Laikote save humoristu?
– Aš nesu humoristas. Man humoras kelia blogas asociacijas. Jis asocijuojasi su vyrais, persirenginėjančiais moterimis, lipančiais ant scenos ir tauškiančiais dialektu apie kiaules. Aš esu tiesiog aktorius – ir liūdnas, ir linksmas, ir melancholiškas.
– Daugybė aktorių šiandien šmėžuoja serialuose. Ar norėtumėte tai išbandyti?
– Tokios svajonės neturiu, tačiau negaliu sakyti, kad atsisakyčiau, jeigu pasiūlytų. Be to, priklauso, koks tas serialas. Tokiame, koks yra „Giminės“, tikras televizijos kinas, vaidinti tikrai neatsisakyčiau.
– Esate iš Plungės. Laikote save tikru žemaičiu – užsispyrusiu ir uždaru?
– Tos žemaičiams priskiriamos savybės – visiškas mitas. Jei surinktumėte pulką žemaičių, neabejoju, kad visi choru sušuktų, jog žemaičiai nėra uždari, atvirkščiai – atviri, plepūs, nenustygstantys vietoje, turintys be galo subtilų humoro jausmą, kurį supranta tik žemaičiai. Aš esu tipiškas žemaitis: kalbus, linksmas, išsišiepęs, komunikabilus ir principingas.
– Koks gyvenimas jums atrodo idealus?
– Norėčiau matyti save labai seną su savo sena žmona, sėdinčius verandoje supamose kėdėse, ir daugybę anūkų, gražią gegužės popietę lakstančių kieme.