„Kaip reikia mylėti savo profesiją, kad net po gero pusšimčio metų tave prisimintų tie, kurių niekada nebuvai sutikęs? Koks turi būti grynuolis, kad net tada, kai apie tave aukso raidėmis knygas rašo, tegalėtum ištarti: buvau eilinis daktaras...“, – pasakoja filmo autorės Ieva Kašauskaitė ir Asta Ramoškaitė.
Moderniosios chirurgijos pradininkas, talentingas pedagogas, mokslininkas – tai toli gražu ne viskas, ką apie profesorių filme pasakoja jo bičiuliai ir mokiniai, šiandienos medicinos šviesuliai. Po daugelio metų – jau be paslapčių: apie sovietmečiu slapta gydytus kunigus, sargais ir laboratorijos gyvūnėlių prižiūrėtojais įdarbintus garsius disidentus, į Maskvos ministerijas gabentus lagaminus lietuviškų dešrų, kad Lietuvos chirurgai gautų deficitinių priemonių operacijoms. Net apie nutylėtus nuotykius operacinėje.
„Ar žinote, kad, išvydusios profesorių Marcinkevičių, imdavo alpti filologės?“ – šypsosi buvęs profesoriaus mokinys, kraujagyslių chirurgas Egidijus Barkauskas. – „Sovietmečiu studentes privalomai mokydavo medicinos seserų įgūdžių. Kartą mums į operacinę atvedė būrelį liaunų filologių. Pabuvo minutę kitą ir pradėjo kristi kaip lapai. Žiūrim, profesorius tik gaudo vieną po kitos ir braukia prakaitą“, – juokiasi E. Barkauskas.
Kitas buvęs prof. Marcinkevičiaus mokinys, žinomas širdies chirurgas Vytautas Sirvydis prisimena kur kas skaudesnes istorijas. „Aš nebuvau jo tokio matęs. Ateinu į kabinetą, o jis – pirmyn atgal, pirmyn atgal...Tąnakt buvo labai sunku“, – prasitaria V. Sirvydis, atskleisdamas, kas iš tikrųjų ligoninėje dėjosi tą 1987-ųjų rugsėjo naktį, kai pirmąkart Lietuvoje sunkiam ligoniui buvo persodinta donoro širdis.
„Buvau iš tų neklaužadų, kuriuos profesorius Marcinkevičius vis tėviškai pabardavo“, – prisipažįsta žymus inkstų ligų specialistas Balys Dainys. „Pamenu, guliu vieną vasarą kaime prie Zarasų, žiūriu – kolūkio brigadininkas motociklu per laukus atbirbia. Dainy, sako, miestely ką tik nusileido lėktuvas. Iš Vilniaus. Tavęs. Skubiai. Parskrendu, nulekiu į ligoninę, o profesorius Marcinkevičius – kaip niekur nieko: na, Dainy, tai kaip atostogos?“ – įsimintiną nuotykį pradeda pasakoti B. Dainys.
Kaip reikia gyventi, kad, išgirdę tavo pavardę, po gero pusšimčio metų žmonės imtų šypsotis?
Išskirtinės akimirkos šalia profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus – apybraižoje „Profesorius“ balandžio 17 dieną 12 val. per Lietuvos televiziją.
