Nors nacionalinės atrankos eiga tarp jųdviejų dar pastatė ir Liną Adomaitį, tačiau praktika rodo, kad šis multiinstrumentalistas gerai sutveria vidutinius dalykėlius, tačiau nei aukštos lyrikos, nei estradinės ekscentrikos jam pasiekti nepavyksta. Tokia yra ir naujoji L. Adomaičio daina „Floating To You“ “ („Keliaujant pas tave“): smagus muzikinis pasikalbėjimas (prisėdus parke ant suolelių ar važiuojant traukiniu) ir tiek.
Suprantama, taip kalbu iš naujo pasižvalgęs po „Eurovizijos“ dainų konkurso istoriją – tarkime, nuo Šveicarijai atstovavusios Celine Dion dainos „Ne Partez Pas Sans Moi“ (1988), airės Niamh Kavanagh „In Your Eyes“ (1993) iki Ukrainos dainininkės Ruslanos fejerijos „Wild Dances“ (2004) ir Gruzijos atlikėjos Sofijos Nizharadzės dainos „Shine“ (2010).
R. Ščiogolevaitei pakenkė paskutiniųjų metų dvasinis ir fizinis išsibarstymas, noras viską aprėpti. Netgi meilę profesionalus artistas turi sublimuoti, išgyventi dainoje ir sceniniame veiksme, o ne buitiškai demonstruoti. Nors atlikėja nužengė nuo konkurso vedėjo Giedriaus Masalskio tortu pavadintos pakylos, tačiau visą save sutelkti dainai taip ir nepavyko. Matėme tik simpatingą, kiek paviršutinišką pasivaikščiojimą po sceną, o daina, sakyčiau, kaip kūrinys neprastas, pasiliko kažkur nuošalyje.
Tuo tarpu E. Sašenko gyvenimo aplinka ir dainavimo studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos džiazo katedroje padėjo pasiekti geriausią rezultatą, kokį tik galime šiandien turėti. Ir žinomo pianisto Pauliaus Zdanavičiaus daina „Toks yra mano gyvenimas“, ir jos atlikimas – vienas kito verti. Antroje dainos pusėje norėtųsi stipresnių balso gūsių ir galingesnės kulminacijos, tačiau paperka gražus atlikėjos tembras, sutelkta vidinė šiluma ir ištobulintas melodinės linijos skambėjimas.
Evelina Sašenko „Eurovizijos“ nacionalinę atranką laimėjo pelnytai. Džiugina tai, kad ją gerai vertino ne tik žiuri, bet gerą muzikinį skonį šį kartą pademonstravo ir žiūrovai.
Debiutai ir prasmė
„The Independent“ dainos „Septintas autobusas“ pagrindinis motyvas pasiskolintas iš anglų roko grupės „The Who“ 1965 metų kūrinio „I Can’t Explain“, tačiau tai išvaizdingiems jaunuoliams nesutrukdė pelnyti simpatijų ir pažadų.
Žavingoji Liepa pakerėjo savo šypsena ir lengvo svingo su šluotelėmis daina „Laukiu“, kuri gal tiktų kuriame nors „Eurovizijos“ retro kokteilių vakarėlyje. Bet ir tai gerai, ar ne? Ne mažiau žavinga Monika Linkytė dainavo lyg ir judrią dainą „Dienos bėga“, tačiau kažkodėl per daug sureikšmino save ir įsikūnijo statuloje, kuria būtų galima pradėti lietuviškosios „Eurovizijos“ muziejaus ekspoziciją.
Donatas Montvydas (Donny Montell), nors ir peiktas dėl Michaelo Jacksono stiliaus mėgdžiojimo, vis dėlto iš tikrųjų ne mėgdžiojo, o kai kuriuos Jacksono intonacijos bruožus kūrybiškai kristalizavo ir pateikė palyginti gerą lyrinę dainą ir subtilų atlikimą. Tai, sakyčiau, ne mėgdžiojimas, o mokykla.
Su nunešiotų intonacijų dainomis „Saldainiukas“, „Rytoj ir vėliau“, „Minties laisvė“ pasirodė Urtė Šilagalytė, Martynas Beinaris ir duetas „Vigroses“. Šiaip gal ir perspektyvūs atlikėjai, tačiau dar be muzikinio savitumo požymių. Kas jį gali duoti? Žinoma, pirmiausia talentingi dainų autoriai ir jų originalūs kūriniai.
Beveik visi nacionalinės atrankos atlikėjai patys kuria sau dainas, o žiuri nariai, profesionalūs kompozitoriai, kurie turėtų kurti jauniesiems atlikėjams dainas, juos gausiai kritikuoja. Susidaro nelabai korektiška inversija.
Be to, manyčiau, jaunieji atlikėjai pirmiausia turėtų išmokti dainuoti lietuvių kalba, nes savitumo visų pirma dainai teikia kalbos artikuliacija ir jos skambesys, o rimtesnių anglų kalba parašytų dainų turinys (ne tik pavadinimas) nacionalinės atrankos žiūrovams bent vienu kitu sakiniu turėtų būti skelbiamas valstybine kalba.
Juk garsų perkrauta Sashos Song daina „The Slogan Of Our Nation“ („Mūsų tautos šūkis“) būtų buvusi lengvesnė ir suprantamesnė, jeigu prieš pasirodymą būtų tarti žodžiai, kodėl ta daina buvo sukurta ir ką atlikėjas ja norėjo pasakyti.
Jeigu yra dainos žodžių prasmė, ji turi pasiekti klausytoją. Jeigu žodžiai nepasiekia klausytojo, nukenčia ir dainos autorius, ir atlikėjas, o pats dainos žanras netenka prasmės. Nereikia apsimesti, kad visi klausytojai, kuriems yra rengiama nacionalinė „Eurovizijos“ atranka, dainas anglų kalba suvokia kaip lietuviškas.
Nuogąstaujama, kad Lietuvą užplūdo rusiškas „popsas“ – ir dėl to nereikia stebėtis: ką darome, kad šiuolaikinė lietuviškoji ir visos Europos daina pasiektų klausytoją. Kur televizijos ir radijo laidos, kuriose girdėtume geriausias įvairių metų „Eurovizijos“ konkurso dainas? Jų išvis nėra.
